Aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Aido Giniočio vadovaujamą aktorių kursą baigusi Gabija Urniežiūtė tapo pagrindinio vaidmens atlikėja TV3 serialo „Moterų laimė“ tęsinyje. Pasak prodiuserių, jauna, plačiajai auditorijai dar mažai žinoma aktorė nurungė daugybę žinomų šalies aktorių. Artėjant „Moterų laimės“ antrojo sezono premjerai, kuri – jau birželio 1 d., Gabija pasakoja apie savo vaidmenį, vaidybos karmą, bauginančius ateities planus ir išskirtinį tėtį – kunigaikštį Vildaugą.
TV3 seriale „Moterų laimė“ G. Urniežiūtės kuriama herojė Milda – našlaitė. Tai ne pirmas kartas, kai aktorei tenka vaidini likimo nuskriaustas merginas: Dariaus Šilėno trumpametražiame filme „Gatvės vaikai“ ir diplominiame Agnijos Leonovos spektaklyje „Ar aš Don Quixot‘as?“ ji taip pat buvo pamestas, laukinis vaikas.
Kaip manai, kodėl kai kuriems aktoriams vieni vaidmenys „limpa“ labiau negu kiti? Gal iš aukščiau atsiunčiamas gyvenimo vaidmuo, į kurį sugebama geriausiai įsijausti?
Šiuo metu su Agnija Leonova repetuojame monospektaklį „Natašos svajonė“, kuriame veikia tik viena mergina – ji taip pat yra šešiolikmetė iš vaikų namų. Jau vargiai betikiu, kad visi šie vaidmenys tėra atsitiktinumas ar sutapimas. Manau, tokie vaidmenys „limpa“ labiau todėl, kad šias merginas labai gerai suprantu. Jos vienišos, nors gali ir priklausyti įvairioms grupuotėms (kaip filme „Gatvės vaikai“), turi skaudžios gyvenimo patirties, išorėje gali pasirodyti kiek agresyvios ar net pasipūtusios. Jos tarsi žvėriūkščiai, kurie niekuo nepasitiki, tik pačiais savimi. Tačiau juos įmanoma prisijaukinti. Seriale „Moterų laimė“ tai taip pat gerai atsispindės.
Tiesa, jei jau jie kuo nors pasitiki, tai, kaip sakant, atiduoda visą save ir visą savo gyvenimą. Ir nuoširdžiau nei bet kas kitas. Pati viduje esu laukinis pamestas vaikas (šypsosi – red. past.). Aplinkiniai tai labai greitai pastebi, tai pastebėjo ir TV3 serialo režisierius prieš kviesdamas vaidinti.
O šiaip tikiu vaidmenų karma. Ar kaip kitaip tai įvardyti? Manau, jeigu persekioja koks nors amplua, į tai reikėtų atkreipti dėmesį ir pasigilinti. Kartais tai tik kokie nors išvaizdos, duomenų atitikimai, bet neretai tai – sielos šauksmas.
Papasakok apie pagrindinę „Moterų laimės“ heroję, kurią vaidini, Mildą. Kokia ji?
Milda – mergina iš vaikų namų, dėl nesusipratimo per anksti atsidūrusi dideliame mieste be darbo, artimųjų ar patikimo užnugario. Ji mažakalbė, bet visada turinti savo nuomonę, veikia užtikrintai, retai nusileidžia. Tikra teisybės ieškotoja, kupina maišto. Kova už būvį jai nesvetima. Ji intravertė su patirtimi, kokią retas turi. Nežinau, ar ji kels didelių simpatijų žiūrovams – gal labiau užuojautą. Bet gerbiu tuos, kuriems ji pasirodys artima ir gal net paragins būti drąsesnius. Seriale ji nuolat kinta, auga, grūdinasi; didėja jos patirtis, pasitikėjimas artimais žmonėmis. Praėjusiais metais akademijoje baigiau bakalaurą, todėl vaidindama Mildą pakankamai gerai pradėjau suprasti, ką nuolat į galvą kaldavo kurso vadovas A. Giniotis: „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.
Dauguma aktorių sako, kad teatras ir televizija labai skiriasi. Kaip atrodo Tau pačiai?
Kiekvieną savo darbą reikia gerbti. Ypač jeigu pats sutikai jo imtis. Teatras ir televizija, mano nuomone, yra absoliučiai skirtingos planetos. Todėl, manau, mums nederėtų televizijos versti teatru ar nešti televizijos aktualijų į teatrą. Juolab kad vienas pagrindinių televizijos tikslų – pramoga, atsipalaidavimas. O teatras, mano nuomone, nėra skirtas atsipalaidavimui, tai yra didžiulis ir sunkus darbas, vyksmas, ritualas, tiek aktoriui, tiek žiūrovui atimantis fizines, protines ir dvasines jėgas. Juk ir einame žiūrėti spektaklių ne per dažniausiai – kartą ar keletą per mėnesį. Jei ne rečiau. Vadinasi, tai tikrai nėra lengva pramoga.
TV3 žiūrovai seriale „Moterų laimė“ Tave išvys jau birželio 1 dieną. Kokiomis veiklomis, be televizijos, dar užsiimi?
Vaidinu keliuose spektakliuose „Keistuolių“ teatre, Povilo Makausko režisuotame darbe „YOLO“, kartu su „Bad Rabbits“ turime spektaklį-eksperimentą „Š.T.C.“. Šiuo metu taip pat repetuoju su Agnija Leonova monospektaklį „Natašos svajonė“. Taip pat nekantrauju pradėti repetuoti su Ainiu Storpirščiu, kuris debiutuos kaip režisierius spektaklyje apie legendinę muzikos grupę „The Doors“.
Šią vasarą ketinu pradėti filmuoti dokumentinį ilgametražį filmą apie savo tėtį – kunigaikštį Vildaugą, nes juk laikas eina pirmyn, ne atgal ir niekada nežinai, kada ši asmenybė teliks Vilniaus miesto legenda.
O šiaip man neramu dėl ateities. Net labai. Devyniasdešimt penki procentai, kad žlugsiu, o penki… Bet esu linkusi rizikuoti. Ir kol kas man sekasi (šypsosi – red. past.). Esu labai dėkinga tiems žmonėms, kuriuos teko sutikti kūrybiniame kelyje: A. Giniočiui, A. Jankevičiui, G. Varnui, V. Grabštaitei, A. Storpirščiui ir begalei kitų, nes šie mokytojai įkvepia, palaiko, nieko nežadėdami skatina eiti pirmyn. „Eiti“ – net ne tas žodis, labiau tiktų žodis „šuoliuoti“ (šypsosi – red. past.).
TV3