Kai kalbame apie kultūrą, dažnai girdime minint tradicinius renginius, tradicines veiklas, tradicijų atkartojimą ir pan. Kultūros darbuotojo veikloje tradicija turi du esminius iššūkius. Pirma, padaryti renginį populiarų ir laukiamą, kad taptų tradicija, o vėliau konkurencija su pačiu savimi, kad tradicija nepabostų žiūrovui, būtų atsinaujinanti ir patraukli. Tradiciją pakeisi iš esmės – neliks tradicijos, visą laiką kartosi tą patį – bus nuobodu. Kultūrinių veiklų tradicija nuolat supasi lopšyje, samplaikoje su praeitimi dabartyje.
Užpaliuose (Utenos r.) tradiciniai lauke vykstantys renginiai prasideda gyvūnams draugišku orientaciniu žygiu. Žygio išskirtinumas – jis kas metai vyksta kitoje seniūnijos vietoje. Nemažas iššūkis sudaryti naują maršrutą, bet jokiais žodžiais nenusakoma palaima bendraujant su atokiau nuo miestelio gyvenančiais žmonėmis. Ne tik jojame, važiuojame ir einame jų prižiūrimais laukais, bet ir į kiemus užsukame, užeiname į klėtis, skanaujame jų pagamintą produkciją. Šiais metais lankėmės Kėpių, Mikėnų ir Stadalių kaimų apylinkėse. Malėme miltus, grožėjomės močiučių išsaugotu kraičiu ir gaspadorių pagamintomis slidėmis ar kitais ūkio rakandais, vaišinomės iškepta duona, mušėme sviestą, pešiojome plunksnas, svėrėme žirnius, sukome žolės čečkarnią, fotografavomės su būriu ožkų, ilsėjomės prie tvenkinių ir, žinoma, kaip kas metai, mėgavomės lietuviška gamta bei bendryste.
Kartu su tradiciniu renginiu užaugo savanorių karta. Nuo pirmojo žygio savanoriaujanti Beatrisė Vinokurova šiais metais jau abiturientė, kartu su ja žygio stotelėse darbuojasi seserys Izabela ir Feličija, draugės Emilija Tarvydaitė ir Augustė Gavėnaitė. Gaivilė Karosaitė su broliu Jonu šiais metais žaidimo dalyviams ne tik smiginį organizavo, bet ir kvietė pasamprotauti apie mūsų šnektai įprastus oksimoronus. Daugelis nustebo sužinoję, kad dažnai vartojamas vienas kitam prieštaraujančių žodžių junginys, pvz., „baisai gražus“, oksimoronu vadinamas.
Kartos keičiasi, auga ir talkininkų pamaina. Antrus metus žaidime dirbusi trečiokė Deina Jesikevičiūtė šiais metais pasikvietė draugę Godą Slapšytę, o kitoje stotelėje taip pat pirmą kartą su žaidimo dalyviais bendravo jos mama Jovita ir Giedrė Apokienė. Vardijant geranoriškus Užpalių kultūros namų ir klubo „Ašvienių fanai“ organizuojamo žaidimo padėjėjus būtų nesąžininga nepaminėti Pauliaus Šileikio, Ramunės Žemaitienės ir Ingos Gudelienės, kurie jau senokai užvėrė Užpalių gimnazijos duris, bet nestokoja entuziazmo puoselėjant užpaliečių kultūrines veiklas. Turėdami tokią padėjėjų komandą, dar prie jų pridėjus Šarūnės Šmatavičiūtės ir Kotrynos Baniulytės pagalbą organizaciniuose darbuose, tradicinio žaidimo stabdyti neplanuojame, juolab kad turime Vilučių bendruomenės kvietimą 2026 m. apsilankyti pas juos.
Pirmasis metų tradicinis renginys šįmet buvo apgobtas dviejų kitų renginių, kurie neplanuoja tapti tradiciniai, bet tikimasi bendrystės tęstinumo. Komandos „Žuvies akis“ geranoriška idėja su projektu „Sparse PLUS – Supporting & Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“ atvežti profesionaliojo meno atlikėjus į mažus miestelius – lyg likimo dovana Užpaliams. Būdami tarptautinėje komandoje pastaraisiais metais mėgaujamės dviem renginiais per metus. Paskutinis liepos savaitgalis (per Naktigonę) jau nebeįsivaizduojamas be SPARSE pagalbos, o štai baroko muziką Užpaliuose išgirdome pirmą kartą. Klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir dainininkė Renata Dubinskaitė koncertinės programos metu Užpalių kultūros namų žiūrovus vedė nuo XVII a. ankstyvojo iki XVIII a. vidurio vėlyvojo baroko supažindindamos su italų, prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų baroko kompozitorių muzikiniais vingiais, susipinančiais su žmogaus jausmais. Atlikėjos tikrai palietė žiūrovų jausmus, pasibaigus koncertui jie smalsiai bendravo su įsimintiną baroko muzikos vakarą padovanojusiomis viešniomis.
Santykinai panašūs, bet ir skirtingi potyriai pasiliko užpaliečių žiūrovų atmintyje po dokumentinio filmo „Upė“ (rež. Jennifer Peedom) peržiūros. Užpalių kultūros namai pirmą kartą dalyvavo edukaciniame renginyje pagal projektą „Sengirės kinas“. Akivaizdžiai pamačius žmogaus santykį su gamta, norą ją valdyti ir šios užgaidos pasekmes, sukirba mintis: kada gi, anot K. Pakšto, sugrįšime „Dievulio sukurton, žmogaus nesugadinton gamton“? Atsakymas turbūt būtų neigiamas, bet su projekto „Sengirės kinas“ iniciatoriais užmegzti draugystės saitai byloja perspektyvią ateitį. Planuojama, kad rudenį turėsime galimybę pamatyti daugiau šio projekto filmų Užpaliuose.
Draugiškos bendrystės tradicija vadinti nesinori, tad palikime ją savieigai, kuri geba kurti tradicijas.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos: Jovitos Jasikevičienės ir Ramunės Žemaitienės