Nuo liepos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus pareigas pradėjo eiti prof. Juozas Augutis. Kaip pats sako, atėjo ne vadovauti universitetui ir jo žmonėms, o tik padėti. „Į rektoriaus postą tikslingai netaikiau, save pirmiausia laikau mokslininku – tai mano prigimtis. Tačiau, ilgus metus dirbdamas mokslininku, vėliau ir mokslo prorektoriumi, sukaupiau didelę patirtį ir geriau suvokiau tiek vidaus, tiek išorės procesus, kurie daro įtaką universitetui. Taip pat labai tikiuosi, kad dar nepraradau to noro padaryti taip, kad valdžia (administracija – red. past.) mūsų universitete bent jau netrukdytų universiteto žmonėms kurti ir dirbti, o jeigu man pasiseks – tai ir padėtų universiteto bendruomenei geriau atsiskleisti mokant studentus, rašant mokslinius straipsnius, monografijas, ruošiantis paskaitoms, konferencijoms ar pasineriant į mokslinius tyrimus“, – tikina naujasis VDU rektorius.
Svarbu mokytis iš patirties. Kokios patirties įgijote eidamas VDU mokslo prorektoriaus pareigas?
Kad universitetas yra sudėtingas, įvairus ir daugialypis ir jam iki šiol trūko sistemų įvairovės: skirtingų studijų ir mokslo organizavimo modelių, įvairesnių bendruomenės paskatinimo būdų. Dabar eidamas į rektoriaus poziciją suvokiu, kad universitete gali ir privalo egzistuoti skirtingi modeliai bei sistemos ir tai tik praturtina universitetą. Taip pat tvirtai žinau, kad reikia nepasiduoti unifikacijai, nes išorė (ministerijų reikalavimai, studijų kokybės vertinimo lentelės, įvairūs programų reglamentai ir aprašai) stengiasi visus universitetus suvienodinti ir didžiausia grėsmė kyla būtent Vytauto Didžiojo universitetui, puoselėjančiam laisvųjų studijų – artes liberales – sistemą.
Studentų atsiliepimuose apie Jus, kaip dėstytoją, Jūs apibūdinamas kaip studentų draugas. Ar draugiški santykiai natūraliai mezgasi su visais Jus supančiais VDU bendruomenės nariais?
Tikrai taip. Net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Siekiant bendrų rezultatų, geri santykiai labai svarbu. Puikius santykius tiek su studentais, tiek su kolektyvo nariais reikia stengtis palaikyti, ypač VDU, nes kitaip bus užgožta laisvųjų studijų idėja.
VDU pradėjau dirbti nuo pat jo atkūrimo, todėl prisimenu atneštą artes liberales bendravimo kultūrą iš Vakarų, kai kolegos užsieniečiai su visais universiteto bendruomenės nariais bendravo natūraliai, paprastai ir draugiškai, o į studentus žiūrėjo kaip į sau lygius partnerius. Mums, santūriems lietuviams, iš pradžių buvo keista, tačiau labai greitai supratome, kad tai ir yra tikroji sėkmingo bendravimo ir bendradarbiavimo formulė.
Kaip dėstytojas dirbate su jaunais žmonėmis. Kokia tai karta?
Dabartinė karta, kuri studijuoja universitete, yra nuostabi, kaip ir visos buvusios ar būsimos. Žinoma, kiekvieno laikotarpio karta turi savo specifinių bruožų, problemų. Dabartiniai studentai pasižymi smalsumu, drąsa. Ir, žinoma, jie puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas, jiems nesvetimas naujų idėjų ir dalykų kūrimas bei įgyvendinimas. Visa tai suteikia puikų pagrindą kuriant ateities specialybes, kurių šiandien galbūt dar ir negalime įsivaizduoti, tačiau jau dabar puikiai suprantame, kad daugelio tradicinių specialybių nebeliks.
Būtent tokiu pokyčių periodu kaip niekad išryškėja socialinių ir humanitarinių mokslų, kuriuos jaunimas, baigiantis mokyklą, renkasi gerokai daugiau nei kitų sričių mokslus, svarba. Mano manymu, tai rodo, kad moksleiviai galbūt geriau suvokia save, savo aplinką ir savo ateitį negu ministerijų planuotojai, siūlydami receptus ateičiai ir įsprausdami į rėmus rinktis vienokias ar kitokias programas, patys nežinodami, ar jos bebus dar reikalingos po keliolikos metų…
Ar sutinkate su tuo, kad mokinių ir studentų mokymosi lygis krinta?
Tie, kurie sako, kad kiekvienos kartos mokymosi lygis krinta, gali būti, patys turi problemų dėl savo dėstymo ar bendravimo su jaunimu. Mokytojai ar dėstytojai tikrai negali dirbti tais pačiais metodais, kaip prieš 15–20 metų. Jeigu mokytojas ar dėstytojas tobulėja kartu su aplinka ir priima jos realijas, domisi jaunimu – kartų konflikto išvengia. Juk perteikiamas turinys, t. y. žinios, ne taip jau žymiai keičiasi, tačiau formą, t. y. kaip tas žinias perteikti, neabejotinai reikia pritaikyti prie jaunimo. Taip pat svarbu lygiavertiškas santykis, nes mokinys ar studentas yra partneris.
Kaip manote, kokia didžiausia universiteto vertybė?
Žinodamas, kaip gimė ir buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, manau, didžiausia vertybė – kad jis apskritai yra – turi savo autoritetą, išskirtinumą. Nors artes liberales unikalumą Lietuvoje ir sunku iki galo atskleisti, nes, kaip jau minėjau, švietimo politikos biurokratija studijas spraudžia į rėmus, tačiau pamažu Lietuvoje gimsta suvokimas to, ką mes bandome įdiegti jau dvidešimt šešerius metus, ir kodėl taip svarbu siekti plataus profilio išsilavinimo, o ne tik specialybės.
Lietuvai tikrai reikės laisvo, plataus akiračio, nepriklausomo, kūrybingo jaunimo, kuris pats toliau kurs savo išsilavinimą. Artes liberales pagrindinis bruožas yra tas, kad, baigęs studijas, žmogus pasilieka atviras mokslui ir išėjęs iš universiteto turi toliau ieškoti, kurti ir niekada nesustoti tobulėti. Tuo ir skiriasi artes liberales studijos nuo siaurų specialybinių studijų, kuriose taškas padedamas su išlaikytu paskutiniu egzaminu. Galutinio taško artes liberales studijose nėra ir negali būti.
Technologijos ir naujovės keičia žmones, jų kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, bendravimą. Kokias vertybes ar jų deficitą įžvelgiate tokioje technologinėje kasdienybėje ir dar technologiškesnėje ateityje?
Manau, turėtų atsakyti tie, kurie labai ryžtingai imasi finansinių srautų perskirstymo ir jaunimo „perauklėjimo“ politikos, norėdami daugelį paversti gamybininkais. Būdamas taikomųjų mokslų atstovas turėčiau džiaugtis šia vyraujančia technologine euforija, tačiau nemanau, kad tik inžinieriai kuria pridėtinę vertę valstybei. Tik siaurai mąstantys gali sakyti: „Ką gali sukurti filosofas, istorikas ar teisininkas, juk jie nepagamina prekės ar produkto, kurį galima parduoti.“ Aš tokia ydinga koncepcija nesivadovauju. Apskritai Lietuva turi palyginti nedidelį gamybinį potencialą, o jį kurdami dirbtinai gerų rezultatų nesulauksime. Nesakau, kad nereikia gerų inžinierių, tačiau jų reikia proporcingai mūsų pramonei ir verslui, tiek, kiek pajėgus jis sukurti iš tikrųjų. Yra tokių industrinių, stiprių šalių, pvz., Vokietija, kuri turi stiprias inžinerinės pramonės šakas, ir tai yra didžiulis laimėjimas bei galimybė žmonėms realizuoti save toje srityje. Tačiau netgi tokiose technologizuotose šalyse daugiau kaip 50 proc. darbo vietų yra susijusios su socialiniais ir humanitariniais darbais. Esu įsitikinęs, kuo labiau tapsim technologizuoti, tuo didesnis vaidmuo teks humanitariniams ir socialiniams mokslams ir jų atstovams.
VDU save pozicionuoja kaip laisvą universitetą. Kaip Jūs suprantate laisvę universitete, ar ji turi ribas?
Vienas iš artes liberales svarbiausių principų – puoselėti studentų, mokslininkų, dėstytojų, darbuotojų laisvę ir būti laisviems viduje, tačiau tai susiję su didžiule atsakomybe už save ir už aplinkinius. Atrodo, kad būti laisvam lengva, bet iš tiesų taip nėra, nes tai, kas vyksta mūsų viduje, ką mąstome ir kuo tikime, ne visada lengva ir drąsu perteikti kitiems. Štai kodėl manau, kad rektoriaus darbus pirmiausia reikia pradėti nuo diskusijų su bendruomene. Mano tikslas – sukurti sąlygas, kad bendruomenė kiek įmanoma labiau būtų laisvesnė, kritiškesnė ir nebijotų laisvai reikšti savo nuomonę, už kurią nebūtų persekiojama jokia forma.
Kitas laisves – universiteto autonomijos laisvę ir akademinę laisvę bando varžyti įvairūs įstatymai, reglamentai ir pan. Šiuo požiūriu Lietuvos situacija toli gražu nėra pati geriausia, ir su tuo reikia kovoti. Mūsų universitetas yra pats laisviausias tarp visų Lietuvos universitetų, bet tas laisvės lygis yra dar tikrai per žemas.
Interviu autorė Rimgailė Dikšaitė