Audriaus Jurgelevičiaus, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko, komentaras apie naujosios Vyriausybės programos švietimo dalį.
Skaitant darbą pradedančios Sauliaus Skvernelio vyriausybės programos projektą, negalima nepastebėti raktinio žodžio „darnus“. „Darni raida“, „darnus vystymasis“ ir panašios frazės mirga 132 puslapių dokumente. Tačiau programos projekto švietimo dalyje šis magiškas žodelis vartojamas labai retai. Nežinia, kaip šią aplinkybę paaiškintų programos autoriai, bet sau atsakymą turiu. Per dešimtmečius nesibaigiančias reformas ir eksperimentus Lietuvos švietime privirta tiek košės, priskaldyta tiek malkų, jog apie darną bus galima kalbėti dar negreitai. Taip pat reikia pripažinti, kad darnos buvimas nėra gėris savaime, todėl reikia ieškoti kitų Vyriausybės siekių vertinimo kriterijų.
Įdėmiai skaitant programos III skyriaus dalį nuo 122 iki 136 punkto, apima savotiška palaima: pagaliau atsirado kažkas, kas išdrįso ir apsiėmė visas švietimo sistemos problemas sudėti į vieną vietą! Tai jau žingsnis į priekį, nes anksčiau valdantiesiems trūko politinės drąsos visuomenei bei švietimo srityje dirbantiems įvardyti puikiai žinomą tiesą: Lietuvos švietimo sistema serga nuo galvos iki kojų. Neabejoju, tai žinojo ir žino visų pakraipų politikai bei švietimo funkcionieriai, bet tylėjo, o geriausiu atveju apie tai kalbėjo puse lūpų. Tokio elgesio motyvai įvairūs, bet dažniausiai pasitaikantis – nutylėjus esmines problemas ir užsiminus, kad „yra ir labai gražių pavyzdžių“, panardinti abi rankas į vis dar plūstančią europinės paramos pinigų upę. Ir kas, semdamas milijonus eurų „gražiems pavyzdžiams“ plėtoti, gali kalbėti, jog sisteminės problemos išlieka, o švietimo lėšos byra kaip smėlis tarp pirštų?
Bet dabar dominuojanti politinė jėga – Lietuvos valstiečiai ir žalieji – pripažino bei įvardijo sistemines šalies švietimo bėdas. Tai ir neefektyvus finansavimo modelis bei turimų finansų naudojimas, vis menkstantys ir tolstantys nuo realaus gyvenimo ugdymo rezultatai, išdraskytas ir toliau draskomas švietimo įstaigų tinklas, apgailėtina švietimo vadyba, neišvengiamai senėjanti pedagogų armija, motyvuoto ir gerai besimokančio jaunimo pasigendančios pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos. Viltinga ir tai, kad šios problemos įvardytos strateginiame vykdomosios valdžios – Vyriausybės – dokumente. Juk iš esmės tik Vyriausybė bei jos narys – švietimo ir mokslo ministras – turi galią imtis realių darbų taisyti padėčiai.
Bet čia optimizmas pradeda blėsti. Vyriausybės programoje įvardijus vieną ar kitą problemą, planuojama šią problemą „spręsti“ ir „palaikyti“ tuos, kurie ją nori spręsti, „siekti“ padaryti kitaip, „suderinti“ ar „peržiūrėti“ ydingas sritis. Ir nieko daugiau! Neaišku nei kas, nei kaip, nei kada konkrečiai spręs įsisenėjusias švietimo problemas. Nepaguodžia ir ministro pirmininko S. Skvernelio pareiškimai, kad, „kas, kaip ir kada“, paaiškės po kelių mėnesių pasirodžius Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planui. Kyla logiškas klausimas: o gal tokios deklaratyvios programos (bent jos švietimo dalies) įgyvendinimo pasekmes galima nagrinėti ir vertinti tik kartu su jos įgyvendinimo priemonių planais?
Tiesa, kai kurie konkretūs žingsniai švietimo programoje įvardyti. Pavyzdžiui, konkrečiai nurodyta, kad bus diegiamas naujas mokyklų finansavimo –„klasių komplektų“ – modelis, bus kuriamas „jungtinių mokyklų tinklas, siejantis pradines mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas“, vaikai į priešmokyklinio ugdymo grupes galės būti priimami sulaukę 5, o į pirmą klasę – 6 metų, dabartinę mokytojų darbo apmokėjimo tvarką pakeis etatinio apmokėjimo tvarka, pagaliau bus įteisintos mokyklų vadovų kadencijos, šalia kurių atsiras ir „konkursinė atestacinė“ mokytojų priėmimo į darbą tvarka, o reikalavimai pačių mokytojų pareigybėms bus suderinti su Lietuvos kvalifikacijų sandaros VI–VIII lygių reikalavimais, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo veikla bus koncentruota universitetuose.
Kad ir kaip vertintume siūlomas naujoves, aišku viena: jas įgyvendinus, situacija Lietuvos švietime niekaip nesikeis. Provincijų mokyklos toliau susidurs su chronišku lėšų stygiumi, didės atotrūkis tarp ugdymo kokybės miesto ir kaimo mokyklose, baigę bendrojo ugdymo ar aukštąsias mokyklas jaunuoliai sunkiai integruosis į darbo rinką, dirbantys pedagogai nepasijus valstybės vertinami, nes nė per nago juodymą nepadidės pasitikėjimas jais, o jaunimas nesiverš į edukologijos studijas.
Vyriausybės programos švietimo dalies deklaratyvų pobūdį patvirtina paskirtosios švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės komentarų nebuvimas. Kai kuriuos būsimosios švietimo politikos aspektus komentuoja ne būsimoji ministrė, o abstrakčiai samprotauja Vyriausybės vadovas arba Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis. Iš to galima daryti dvi išvadas: arba būsimoji ministrė nedalyvavo rengiant programą, arba ji nežino, kokie konkretūs žingsniai bus ją įgyvendinant.
Bet nepasiduokim lietuviškam pesimizmui. Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau, – prie raktinio programos žodžio „darna“. Teikdami milžinišką pasitikėjimo avansą naujajai valdančiajai daugumai, tikėkimės, kad per ketverius kadencijos metus bus pasiekta darna tarp politikų deklaruotų norų spręsti įvardytas švietimo problemas ir tų problemų sprendimo būdų.
Tikėjimo ir vilties linkiu visiems šalies pedagogams.
Audrius Jurgelevičius, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas