Pradinis / Žmonės / Nematomi talentai ateina į dienos šviesą

Nematomi talentai ateina į dienos šviesą

Ne paslaptis, jog mūsų visuomenėje požiūris į negalios paliestus asmenis vis dar turi neigiamą atspalvį. Gailesčio kupini žvilgsniai, empatijos trūkumas ir socialinė atskirtis – su tuo dažnas jų susiduria kone kasdien. Ema Navickienė ir Aistė Krušinskaitė – moterys, kurios negalią pažįsta iš labai arti ir siekia pakeisti nusistovėjusius stereotipus. Kartu jos įkūrė agentūrą „Hero Talents“, kurios tikslas – padėti žmonėms, turintiems negalią, būti matomiems reklamose, renginiuose, konferencijose ir tapti visaverte darbo rinkos dalimi.

Nelaimingas atsitiktinumas, pakeitęs gyvenimą

Studijos, renginiai, tėvų verslas, krepšinis… Aistė mėgavosi aktyviu gyvenimo būdu. Tačiau būdama 24-erių ji netikėtai atsidūrė akistatoje su negalia. „Traumą patyriau likus dešimčiai dienų iki 25-ojo gimtadienio. Jį teko minėti reabilitacijos ligoninėje. Darydama pavojingus triukus ant 2 metrų aukštyje esančio balkono turėklo, neišlaikiau pusiausvyros, kritau žemyn ir nugara pataikiau ant plataus medinio turėklo. Akimirksniu lūžo, išniro, skilo nuo 3 iki 7 stuburo slankstelio krūtinės srityje. Daugybiniai lūžiai stipriai pažeidė stuburo smegenis, dėl to nebegaliu vaikščioti“, – pasakoja pašnekovė.

Išsiugdytas veiklumas, stipri sportinė dvasia neleido Aistei palūžti po patirtos traumos. Ji teigia, jog susitaikyti su įvykusia nelaime, susidoroti su neigiamomis emocijomis jai pavyko neįtikėtinai greitai. Pasak moters, svarbu neprarasti gyvenimo džiaugsmo – tikėti, kad, nepaisant kardinalių pokyčių, tavęs laukia šviesi ateitis.

Optimizmas merginai padėjo sustiprėti ne tik emociškai, bet ir fiziškai. „Sunkiausias buvo pirmas mėnuo, kai galėjau tik gulėti. O gavusi neįgaliojo vežimėlį, išmokusi pati apsirengti, pasiversti lovoje ir iš jos persėsti į vežimėlį iškart pajutau, kad dabar viskas tik mano rankose“, – tikina Aistė. Ji kaipmat ėmėsi veiksmų: vėl pradėjo judėti, intensyviai dirbo, tad jau po kiek daugiau nei metų grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. „Daug sporto, noro ir meilės – viskas, ko reikėjo“, – šypsosi.

Šiandien Aistė yra stipri, veikli ir įkvepianti asmenybė. Praėjus keleriems metams po traumos, ji stand-up komedijos pasirodymuose netgi nevengia pajuokauti neįgalumo tema. Tiesa, žmonės reaguoja įvairiai. „Pastebiu, kad dauguma, prieš pradėdami kvatotis, mintyse pasiklausia savęs, ar dera“, – šypsosi.

Anot Aistės, pasitaiko ir nepatogių akimirkų, kai žmogus jaučiasi nejaukiai, bet dažniausiai po kelių minučių apsipranta ir puikiai praleidžia laiką. „Nieko keisto, juk daugelio pasąmonėje yra užfiksuotas pamokymas „nesijuok iš silpnesnio ar ligoto“. Mus to mokė tėvai. Tad persilaužti ne kiekvienam paprasta“, – teigia ji.

Moteris pripažįsta, jog kalbant tokia tema sunku išlaikyti ribą tarp juoko ir patyčių. Jai negalia – savaime suprantamas dalykas, tačiau su tuo tiesiogiai nesusidūrusiems žmonėms kyla klausimas, kiek daug galima sau leisti. „Vis dėlto pasirodymo pabaigoje suprantu, koks neįkainojamas yra auditorijos atsipalaidavimas ir nuoširdus juokas ne iš kitokių, o kartu su jais. Argi tai ne puikus būdas griauti sienas vieniems tarp kitų?“ – sako Aistė.

Suartina abipusis palaikymas

Ema taip pat iš labai arti pažįsta negalią. Jos vyras po dviračio traumos atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje. Augusto, kaip ir Aistės, gyvenimą pakeitė nelaimingas atsitiktinumas. Važiuodamas dviračiu, jis bandė peršokti kelis kalnelius, tačiau po nesėkmingo bandymo atsipeikėjo jau negalėdamas pajudinti kojų. Po šios traumos laukė operacija, gydymas ir ne viena reabilitacija ligoninėje. Vienoje jų Ema susipažino su savo dabartiniu vyru. „Augustas jau metus gyveno po stuburo traumos. Na, o šiandien mes gyvename įprastą gyvenimą, kaip ir visi kiti žmonės“, – sako moteris.

Emos vyras nuo vaikystės lankė irklavimą. Ilgus metus irklavęs Klaipėdoje, tęsė treniruotes studijuodamas Danijoje, tapo Lietuvos jaunučių, jaunių ir suaugusiųjų čempionu. Patirta trauma Augusto karjeros nenutraukė, tik laikinai ją sustabdė. Praėjus keleriems metams vyrui kilo mintis grįžti į sportą, tačiau jau kitoje kategorijoje. Didelės pastangos ir stropus darbas atnešė Augustui pelnytų vaisių – dešimtąją vietą Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, įvairių apdovanojimų.

Emos ir Augusto pora – įrodymas, jog likimo siųsti išbandymai nėra kliūtis siekti tikslų ir džiaugtis gyvenimu. Nors bendro kelio pradžioje pasitaikė sunkumų, įvairių nuomonių ir baimių, tačiau ilgainiui jie suprato, jog tai, kas vieniems atrodo kaip problema, kitiems gali būti dar vienu iššūkiu, kurį norisi įveikti. Vyras ir žmona kartu apkeliavo ne vieną pasaulio šalį, džiaugiasi vienas kito pasiekimais, idėjomis ir bendradarbiauja įgyvendindami įvairius projektus. Kitaip tariant, gyvena aktyvų, spalvingą gyvenimą. O paklausus Emos, koks yra laimingų santykių pagrindas, ji nedvejodama atsako: „Mus stiprina tai, kad vienas kitą palaikome ir priimame tokius, kokie esame.“

Veiklų gausa

Ema septintus metus dirba su negalią turinčiais asmenimis. Ji kuria ir įgyvendina įvairius projektus, skatinančius negalią turinčių asmenų įsitraukimą į sveikatingumo, socialines veiklas. Laisvalaikiu užsiima aktyvia veikla – važinėja dviračiu, jodinėja.

Aistė – įvairių projektų dalyvė ir organizatorė, didelę laiko dalį skirianti lektorystei. Ji skaito motyvacinius pranešimus, dalyvauja diskusijose apie laimę, grožį, stereotipus ir, kaip jau minėta anksčiau, rengia humoro pasirodymus. Taip pat nuolat sportuoja – yra išmėginusi vežimėlių krepšinį, vandenlenčių sportą.

Po patirtos traumos Aistė išmoko odos apdirbimo amato ir įkūrė odinių dirbinių prekių ženklą „Wild&Woolly Leather“. Šis gyvuoja iki šiol.

Norėdama atsipalaiduoti ir puikiai praleisti laiką, moteris renkasi gamtos prieglobstį, gerą knygą ar sportą. „Teigiamos energijos pasikraunu stebėdama žaidžiančius, besijuokiančius vaikus – tai neįkainojama terapija“, – šypsosi. Taip pat ji itin vertina laiką su draugais, šeima.

Agnės Papievytės nuotr.

Bendro darbo vaisius – socialinis verslas

Aistė ir Ema susipažino prieš maždaug 6 metus negalią turinčių asmenų vasaros stovykloje Monciškėse. Tąkart Ema buvo neįgaliojo lydintis asmuo, o Aistė – stovyklos dalyvė. Vėliau jos vis susitikdavo įvairiuose projektuose, iniciatyvose, kartu minėjo negalią turinčių asmenų dieną. Ilgainiui jų draugystė stiprėjo, o panašus požiūris į negalią turinčius žmones atvedė ten, kur jos yra dabar. Šiandien juodvi atlieka kilnią misiją – kartu įkurtoje „Hero Talents“ agentūroje jungia negalią turinčius talentingus žmones ir atveria jiems naujas galimybes reklamos bei renginių pasaulyje.

Moterys jau ilgai jautė poreikį nuveikti ką nors naudingo dėl negalią turinčių asmenų, ne vienus metus grynino savo idėją – daug svarstė ir tyrinėjo, kas galėtų būti veiksminga. „Pandemijos priešakyje diskutavome, kad labai mažai negalią turinčių asmenų matome žiniasklaidoje, reklamose ar filmuose. Nors Aistės viešumo ir įsitraukimo į įvairius projektus patirtis parodė, kad žmonės yra linkę domėtis negalią turinčiais asmenimis, tačiau vis dar vyraujantys stereotipai, baimė likti nepriimtam turinčiuosius negalią atriboja nuo bendruomenių ir kartu nuo visuomenės“, – pasakoja Ema.

Ilgus metus dirbdamos ir gyvendamos šalia žmonių, kurie turi negalią, moterys jautė, kad ateis laikas savarankiškai kurti prasmę ir pasiryžti žengti dar nevaikščiotais keliais. „Matydamos, kiek daug iššūkių supa socialiai atskirtas žmonių grupes, išryškinome pagrindines problemines sritis, kurios yra koreguotinos. Pirmiausia – neigiamas požiūris į žmonių įvairovę ir kitoniškumą, baimė priimti kitokį. Taip pat nedarbo lygis, tam tikrų įgūdžių, kompetencijų stoka ir žmonių, turinčių negalią, nuvertinimas“, – vardija pašnekovės. Sujungus šias sritis, dviem veiklioms moterims gimė socialinio verslo idėja.

„Hero Talents“ misija – įgalinti fizinę negalią turinčius asmenis veikti reklamos ir renginių rinkose. „Tikimės, kad žmonių įvairovė, kitoniškumas taps priimtinas visiems. Džiaugiamės, kad šiandien mūsų įmonėje yra 20 žmonių ir mūsų talentų sąrašas nuolatos pildosi“, – tikina projekto organizatorės.

Įkvėpimo jos semiasi iš įvairių šaltinių. Ema – iš gamtos, vidinės vilties ir tikėjimo. Aistė – iš meilės gyvenimui ir žmonėms. Taip pat ją motyvuoja užsibrėžti tikslai. Abiejų širdyse dega noras veikti, dalintis gerumu ir plėtoti savo veiklą, kuri gali įnešti teigiamų pokyčių dideliu mastu.

Link pokyčių – lėtai, bet užtikrintai

„Hero Talents“ įkūrėjų teigimu, sunku pasakyti, ar socialinės atskirties Lietuvoje mažėja: „Atrodo, kad vienoje srityje mažėja, o kitoje atsiveria nauja skylė. COVID-19 pandemija dar labiau atvėrė akis, kad socialinė izoliacija, vienišumas negalią turinčių asmenų gyvenime nėra naujiena. Jie tai patiria nuolat. Labai sunku apibendrinti situaciją, tačiau fizinės negalios atžvilgiu progresas juntamas. Žmonės, kurie juda vežimėliu, turi galūnių protezus ar sunkias cerebrinio paralyžiaus formas, tampa lygiaverčiais piliečiais, darbuotojais ir, svarbiausia, žmonėmis.“

Pašnekovių manymu, norint mažinti socialinę atskirtį, negalią turintys asmenys turėtų būti geriau integruoti į skirtingas visuomenės gyvenimo sritis, būti priimami natūraliau, be keistų žvilgsnių ar gailestį išreiškiančių replikų. „Kai žmonės matys įvairovę jiems pažįstamose situacijose – tiek darbo rinkoje, tiek žiniasklaidoje ar komercinėse reklamose, – stereotipų ir ribojančių įsitikinimų liks vis mažiau. Neliks vietos nepagrįstam nuvertinimui ar perdėtai empatijai. Bendravimas vyks natūraliai – kaip, mūsų nuomone, ir turi vykti, tiesiog viskam reikia laiko“, – pozityviais lūkesčiais dalijasi merginos.

Pašnekovės tiki, kad fiziškai sveikas žmogus turėtų ko pasimokyti iš turinčiųjų negalią. Ema teigia, jog bendraudama su negalią turinčiais asmenimis visada praturtėja: „Jie turi kitokį požiūrį į aplinką, žmones ir iššūkius, dažnai pateikia netikėtų sprendimų.“

Aistė papildo, kad pirmiausia reikėtų atsiminti, jog visi esame žmonės. „Visi su savo patirtimis, emocijomis, išgyvenimais, apmąstymais, siekiais ir svajonėmis. Visi verti čia būti ir gyventi savo gyvenimą be primestų standartų ar apribojimų. Pasimokyti galima to, kad kiekvienas kasdien galime rasti, kuo pasidžiaugti, nepaisydami aplinkybių. Ir kad laimė priklauso nuo mūsų pačių“, – šypteli.

Laura Šakirovaitė

Interviu publikuotas žurnale „Lietuvė“ Nr. 12 (2021)

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top