Ką prisimenate iš matematikos pamokų mokykloje? O iš geografijos ar dailės?.. „Vaikas, mokomas vien mokykloje, panašus į vandenį, laikomą ąsotyje, toks įrėmintas… Vaikas už mokyklos ribų – kaip vanduo, krintantis lietumi: jis įsiskverbia visur, viską pamato, įsigeria. Paskui reflektuodamas vėl garuoja, vėl virsta idėjų, gyvenimo, potyrių debesimi. Ar verta debesis uždaryti ąsočiuose? Ir tada net klausimas nekyla, kaip jaučiasi debesis ąsotyje. Manau, jaučiasi ne debesimi, o bala žino kuo“, – sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė. Iš tiesų, kaip stipriai emociškai veikia kultūrinė edukacija, galėtų paliudyti mokytojai, nebijantys perkelti ugdymo(si) proceso už mokyklos sienų.
Neretai netradicines pamokas įkvepia ir aktyvūs mokiniai: lankydamiesi įvairiuose renginiuose ar keliaudami po Lietuvą su tėvais, jie atneša naujų idėjų ir jas vėliau įgyvendina su savo mokytojais. Mokytojo vaidmuo tuomet keičiasi: mokiniai prisiima tam tikrą planavimo atsakomybę, dalyvauja nusistatant tikslus ir užduotis, su mokytojo pagalba įgyja ne tik teorinių žinių, bet ir gyvenimo patirties.
Neklyskime, kultūrinė edukacija nėra vien tik mokėjimas piešti ar šokti. Pasitelkdami įvairias meno ir kultūros priemones galime ugdyti kūrybingumą ir kitas kompetencijas. Janina Krušinskaitė, dirbanti Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų departamento Profesionalaus meno skyriaus patarėja, sako, kad, nepaisant to, jog dažnai trūksta sistemingumo ir veiklų tęstinumo, valstybė nacionaliniu mastu yra įgyvendinusi nemažai svarbių ilgalaikių projektų. „Svarbu, kad kultūros ir meno vartojimas taptų įpročiu, asmenybės dalimi, tuomet poreikis tai daryti išliks ir vaikui baigus mokyklą. Visuomet yra verta sekti geraisiais pavyzdžiais, nes mokinių kompetencijos vėliau tampa universitetų studentų kompetencijomis ir darbuotojų / darbdavių kompetencijomis“, – sako patarėja.
2014 m. Kultūros ministerijos užsakymu buvo atliktas tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“. Tiriant buvo apklausti ir mokykloje besimokantys vyresni nei 15 m. jaunuoliai. Tyrimas atskleidė, kad toli gražu ne visiems jaunuoliams yra susiformavęs poreikis dalyvauti kultūrinėje veikloje. Tik 33 proc. moksleivių ir studentų yra aktyvūs kultūros mėgėjai ir puoselėtojai. Nors veikliausi parodų lankytojai yra moksleiviai, su amžiumi lankomumas mažėja, ypač sulaukus 30 metų. Verta paminėti, kad dalyvaujantieji kultūros veiklose ir norintieji tai daryti pasižymi didesniu atvirumu pasauliui ir naujai patirčiai.
Pasak istorijos mokytojos J. Litvinaitės, gyvenimas – tai ne uždara mokyklos erdvė su tiksliai suplanuotais tvarkaraščiais, ritmą reguliuojančiais skambučiais ar budria, viską matančia auklėtojo akimi. Gyvenimas – tai besikeičiančios aplinkos, žmonės, įvykiai, potyriai. Pasaulis už mokyklos sienų anaiptol ne saugi ar aiškiai reglamentuota erdvė. Tai erdvė, kurioje gimsta iššūkiai. Ir kartais mes savo vaikus atribojame nuo tos erdvės – prie namų sustojęs geltonasis autobusiukas paima vaiką ir išleidžia jį tiesiai prie mokyklos durų. Galbūt tai padaro tėvai, taip vis mažiau vaikų patiria savarankišką kelią nuo namų iki mokyklos. Ir vis mažiau patiria savarankišką veiklą kitur nei namuose ar mokykloje – tai saugu, ramiau jaučiasi suaugusieji, bet tai nepadaro mūsų vaikų suaugusių. Jie turi matyti gyvenimą, jį gyventi, o ne tik klausytis apie jį klasėje – tuomet į pagalbą atskuba mokytojai.
Naujos patirtys – tai mokymasis visą gyvenimą, o mokytojų įsitraukimas į kultūrinės edukacijos veiklas, noras plėtoti kultūrinę kompetenciją ir suprasti edukacines erdves užkrečia ir mokinius. Menas ir mokslas papildo vienas kitą, nauji potyriai skatina grįžti į kultūros erdves, jas tyrinėti ir tobulėti. Mokytojai, į ugdymo procesą įtraukiantys aktyvų mokymąsi, motyvuojančias užduotis, užtikrintai gerina mokinių pasiekimus.
Jau ketvirtą kartą mokinių pavasario atostogų metu vyksta įvairūs „Menų dūzgių“ renginiai, skirti mokytojams. Šiais metais į „Menų dūzgių“ sąjūdį įsitraukė net 42 kultūros ir švietimo įstaigos iš visos Lietuvos. Jų edukatoriai, menininkai ir pedagogai siūlo daugiau nei 80 informacinių, kūrybinių, mokomųjų, kultūrinių renginių. Kultūros edukacijos savaitę inicijuoja Ugdymo plėtotės centras kartu su Kultūros ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija.
„Menų dūzgių“ idėja gimė matant, kad kultūros įstaigų ir mokyklų bendradarbiavimas nėra toks intensyvus, koks galėtų būti. Ne visos mokyklos ir kultūros įstaigos spėja išnaudoti viena kitos galimybes, todėl mokytojai yra kviečiami susipažinti su kultūros įstaigų projektais ir veiklomis, skirtomis mokiniams ir mokykloms. „Menų dūzgių“ metu bendraudami, išmėgindami įvairias edukacines programas, parodas ir koncertus, seminarus ir kūrybines dirbtuves, dalydamiesi gerąja patirtimi mokytojai semiasi idėjų, padedančių sukurti įdomų, motyvuojantį, atradimus ir kultūrinę orientaciją skatinantį ugdymo procesą, motyvuoti mokinius siekti geresnių mokymosi pasiekimų.
Kam to reikia?
„Tėveliai, pasitikėkite mokytojo profesionalumu – niekas geriau už matematikos mokytoją nežino, kaip mokyti vaiką matematikos. Mokymasis tik mokyklos aplinkoje vargu ar atitinka visų mokinių mokymosi stilius, polinkius. Kuo daugiau galimybių, tuo didesnė tikimybė, kad sudaromos sąlygos mokiniui pasirinkti priimtinai mokytis“, – Albina Vilimienė, Ugdymo plėtotės centro Gamtos, tiksliųjų mokslų ir technologijų poskyrio vedėja.
„Užsiėmimai kitose erdvėse ugdo vaizduotę, skatina kūrybingumą, mokiniai pamato naujų idėjų, pritaiko jas savo kūrybinėje raiškoje. Per pamokas kitose erdvėse pamatome savo darbo rezultatus: ar mokiniai tinkamai elgiasi viešose erdvėse, visuomeniniame transporte, kaip jie geba bendrauti tarpusavyje ar su gidu, kitais suaugusiaisiais“, – Irena Staknienė, Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos dailės mokytoja ekspertė.
„Tinkamai suorganizuotas užsiėmimas kitose erdvėse turi reikšmės mokinių rezultatams, nes jie geriau supranta nagrinėtą medžiagą, būna labiau motyvuoti, praktiškai pamato ir neretai išbando tai, kas klasėje neįmanoma, pvz., pelkės tyrimas, pasirinktos įmonės veiklos nagrinėjimas. Tėvams rūpi jų vaikų savijauta, geras mokymasis, akiračio plėtimas, praktinis ir patyrimu grįstas mokymasis. Pamoką tinkamai atlikus kitoje mokymosi aplinkoje, mokiniai išsineša gerą įspūdį, platesnį žinojimą ir supratimą, o tėvus tai turėtų džiuginti“, – Šarūnas Gerulaitis, Ugdymo plėtotės centro Socialinių mokslų, dorinio ugdymo ir kūno kultūros poskyrio vedėjas.
Ugdymo plėtotės centras