Spalio 10 d. Osle paskelbta, kad 2025 m. Nobelio taikos premija atitenka Venesuelos opozicijos lyderei Maríai Corinai Machadai, daugelį metų taikiai kovojančiai už demokratiją savo šalyje. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Lauryno Jonavičiaus, šis sprendimas atspindi pastarąjį dešimtmetį Nobelio komiteto pasirinktą kryptį – apdovanoti tuos, kurie taikiais būdais gina demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių principus.
„Jau daugiau nei dešimtmetį – nieko naujo. Nobelio taikos premiją gauna kovotojai už demokratiją, teises, laisves. Tai komiteto logikos tęstinumas – aiški žinia, kad kovą reikia tęsti taikiais būdais ir kad tie, kurie nepasiduoda autoritarizmo bangoms, turi moralinį palaikymą“, – sako doc. L. Jonavičius.
Pastaraisiais metais Nobelio komitetas nuosekliai laikosi požiūrio, kad taika – tai aktyvios pastangos ginti žmogaus teises ir orumą. Šią kryptį atspindi ir ankstesni laureatai: Narges Mohammadi iš Irano (2023), Alesis Bialiackis iš Baltarusijos (2022), Maria Ressa iš Filipinų ir Dmitrijus Muratovas iš Rusijos (2021), Pasaulio maisto programa (World Food Programme) (2020), Abiy Ahmed Ali iš Etiopijos (2019), Denis Mukwege ir Nadia Murad (2018), Tarptautinė kampanija už branduolinio ginklo uždraudimą (ICAN) (2017) ir Tuniso nacionalinio dialogo kvartetas (2015). Šis sąrašas rodo, kad Nobelio komitetas išlieka ištikimas plačiai taikos sampratai – kaip pastangai ginti gyvybę, teisingumą ir demokratiją pasaulyje.
„M. C. Machado asmenybė šiuo atveju yra simbolinė, tačiau apdovanojimas skirtas plačiau – visoms pilietinėms visuomenėms, kurios bando išsaugoti demokratinius principus autoritarinių režimų akivaizdoje. Nedaryčiau perskyros tarp M. C. Machado ir visų, kurie palaiko kovą prieš autoritarizmą. Tai aiškus signalas, kad taiki kova už demokratiją tebėra vertinama ir remiama“, – teigia doc. L. Jonavičius.
Vertindamas pasirodžiusias kalbas apie M. C. Machado ryšius su JAV politikais, tarp jų ir Donaldo Trumpo aplinkos nariais, doc. L. Jonavičius pažymi, kad tokios interpretacijos labiau politizuotos nei pagrįstos: „Jei Nobelio taikos premiją gautų D. Trumpas – tada šešėlis būtų neišvengiamas. Bet M. C. Machado atveju tai dirbtinai sukurtas klausimas. JAV palaikymas čia labiau kontekstinis – tai platesnės kovos prieš Nicoláso Maduro režimą dalis, o ne vidaus politikos atspindys.“
Pasak politologo, autoritarinių valstybių reakcija į tokius sprendimus dažniausiai būna menka – jos šią žinią ignoruoja arba panaudoja propagandai. Tuo tarpu demokratinėms jėgoms ir pilietinėms visuomenėms toks įvertinimas yra svarbus moralinis palaikymas. „Toms visuomenėms, kurios taikiai kovoja už demokratiją nedemokratinėse valstybėse, tai ženklas, kad pagalba vis dar yra. Nobelis primena, kad demokratija dar nepralaimėjo“, – pabrėžia jis.
Doc. L. Jonavičius atkreipia dėmesį, kad Nobelio taikos premija turi ir aiškią finansinę išraišką. Laureatams skiriama reikšminga 11 mln. Švedijos kronų (apie 950 tūkst. eurų) suma, kuri leidžia tęsti veiklą, remti organizacijas ar finansuoti naujas iniciatyvas.
Politologas apibendrina, kad šių metų sprendimas tęsia Nobelio taikos premijos tradiciją remti demokratijos, laisvės ir taikos idėjas. Tai nuoseklus institucinis sprendimas, atspindintis komiteto siekį išlaikyti klasikines idealistines vertybes. Net jei plačioji pasaulio auditorija apie Venesuelos situaciją žino nedaug, Nobelio sprendimas atkreipia dėmesį į šias kovas ir primena, kad demokratijos idėjos tebėra gyvos ir girdimos tarptautinėje erdvėje.