Transportas ir judumas yra labai svarbūs mūsų ekonomikai ir visuomenei. Tai esminės šiuolaikinio gyvenimo dalys. Mes esame priklausomi nuo transporto, keliaujame automobiliu, autobusu, traukiniu, pėsčiomis ar dviračiais į darbą, mokymosi vietą, poilsio vietas, apsipirkti.
Didėjant transporto priemonių kiekiui, didėja ir jų poveikis aplinkai, įtaka oro kokybei ir klimato kaitai: Europoje transporto priemonių išmetami oro teršalai sudaro ketvirtadalį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio. Miestai kenčia nuo oro taršos ir triukšmo, spūsčių, o vis didėjantis poreikis naudotis nuosavu automobiliu tik didina esamas problemas. Dėl susidarančių neišvengiamų spūsčių atsiranda ir ekonominių nuostolių.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Europoje 30 proc. visų kelionių automobiliais vyksta mažesniu kaip 3 km, 50 proc. – mažesniu nei 5 km atstumu. Tai yra atstumai, kuriuos maloniai ir naudingai galima per 15–20 min. įveikti dviračiu arba per 30–50 min. pėsčiomis.
Kodėl verta važiuoti dviračiu arba eiti pėsčiomis?
Tankiau apgyvendintuose miesto rajonuose ėjimas pėsčiomis, važiavimas dviračiu – patogiausias ir greičiausias būdas pasiekti darbo vietą, mokymo įstaigą, parduotuvę ar poilsio vietą. Juk taip keliaujant nebaisios nei automobilių spūstys, nei blogi keliai.
Autotransporto teršalų emisijos sudaro didžiąją dalį miestų aplinkos oro taršos
Ėjimo pėsčiomis ir važiavimo dviračiu svarbiausias pranašumas aplinkos apsaugos atžvilgiu – neteršiamas aplinkos oras. Miestuose apie 40 proc. pavojingų oro teršalų išmeta automobiliai, remiantis kai kuriais duomenimis – net iki 80 proc. Daugėjant automobilių, vis daugiau sunaudojant degalų, didėja poveikis aplinkai, ypač oro kokybei ir klimato kaitai. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, nuo oro užterštumo žmonės miršta tris kartus dažniau nei automobilių avarijose. Vien Europos Sąjungoje dėl užteršto oro kasmet anksčiau laiko miršta daugiau nei 400 000 žmonių.
Miestai kenčia nuo triukšmo
Transporto priemonių skleidžiamas triukšmas taip pat gali lemti sunkius sveikatos sutrikimus. Didžiausiuose Europos miestuose trys iš penkių gyventojų kenčia nuo sveikatai kenksmingo transporto priemonių skleidžiamo triukšmo. Transporto keliamas triukšmas sudaro iki 80 proc. viso miestuose vyraujančio triukšmo. Jis gali sukelti psichikos ir psichologinių problemų.
Kuo daugiau žmonių mieste važinės dviračiu, keliaus pėsčiomis, tuo mažesnė bus oro tarša ir mažesnis triukšmas.
Ėjimo pėsčiomis ir važiavimo dviračiu nauda organizmui
Ėjimo pėsčiomis ir važiavimo dviračiu pagrindinė nauda sveikatai – padidėja bendras fizinis aktyvumas, sumažėja ligų, susijusių su fiziniu pasyvumu, rizika.
Reguliarus fizinis aktyvumas gerina mūsų sveikatą ir gyvenimo kokybę:
• Sumažėja pirmalaikių mirčių, ypač nuo širdies ligų, rizika.
• Sumažėja susirgimo diabetu rizika.
• Sumažėja hipertenzijos išsivystymo rizika.
• Padeda sumažinti kraujospūdį žmonių, kurie turi aukštą kraujo spaudimą.
• Sumažėja rizika susirgti storosios žarnos ir krūties vėžiu.
• Sumažėja depresijos ir nerimo sutrikimų simptomų.
• Padeda kontroliuoti svorį.
• Padeda išlaikyti sveikus kaulus ir sąnarius, sustiprinti raumenis.
• Padeda vyresnio amžiaus žmonėms tapti tvirtesniems, padidina jų gebėjimą judėti saugiai, išvengiant griuvimo.
• Skatina psichologinę gerovę.
Nauda vaikams ir jaunimui
Reguliari fizinė veikla yra labai svarbi jauniems žmonėms: pagerėja jų fizinė ir bendra sveikatos būklė, augimas ir vystymasis, aktyvus gyvenimo būdas tampa įpročiu, kuris išlieka ir suaugus, sumažėja rizika suaugus susirgti lėtinėmis ligomis.
Fizinis aktyvumas yra būtina sudėtinė sveiko gyvenimo dalis. Daugybė žmonių supranta, kad aktyviai judėdami jie gyvena turiningiau, sveikiau, linksmiau. Jie tampa atsparesni ligoms ir gyvenimo permainoms, labiau pasitiki savimi ir nebėra tokie prislėgti rūpesčių. Visi trokštame būti sveiki ir gražūs, bet norėdami tokie tapti privalome nuolat skirti laiko sveikai ir aktyviai gyvensenai. Ėjimas pėsčiomis ir važiavimas dviračiu – tai puikus būdas laikytis sveikesnio gyvenimo rekomendacijų ir įtraukti fizinius pratimus į kasdienį gyvenimą!
Deja, daug šalių, tarp jų ir Lietuvos, miestų susisiekimo sistemos nėra visapusiškai pritaikytos keliavimui dviračiu, viešuoju transportu arba ėjimui pėsčiomis. Jose būtina gerinti pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūrą ir siekiant sumažinti su automobilių transportu susijusių eismo įvykių riziką.
Kol kas Lietuvoje dviračių transportas dar nėra pakankamai išplėtotas, daugiau specialių trasų įrengta tik pajūryje ir apie didžiuosius miestus. Tačiau esminių teigiamų pokyčių yra: palaipsniui įgyvendindamos įvairius projektus savivaldybės siekia, kad dviratis taptų bendros transporto sistemos dalimi, dviratininkų sparčiai daugėja, auga dviračių trasų populiarumas, keičiasi požiūris į dviračių transporto reikšmę.
Pastaruoju metu savivaldybės daug dėmesio skiria ėjimo pėsčiomis ir dviračių transporto skatinimui.
Savivaldybėse populiarėja įvairios akcijos, susijusios su automobilių keitimu į dviračius, ėjimo pėsčiomis skatinimu, pavyzdžiui, akcija „Miestas be automobilio“, „Dviratis – taip pat transporto priemonė“ ir pan. Miestai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į oro taršos problemą, neigiamą transporto poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai, paskatinti miesto gyventojus bent akcijų metu nevažiuoti savo automobiliais, naudotis mažiau teršiančiu aplinką viešuoju transportu arba dviračiais, vaikščioti pėsčiomis. Kartu siekiama kelti visuomenės sąmoningumo ir informuotumo aplinkosaugos klausimais lygį, skatinti gyventojus rinktis palankesnį aplinkai gyvenimo būdą.
Pavyzdžiui, Klaipėda ir Naujoji Akmenė, kurios ne tik skatina dviračių transporto infrastruktūros plėtrą, naudojimąsi dviračiais kaip susisiekimo priemone, bet ir rūpinasi eismo sauga, švietėjiška veikla, paskelbti 2013 metų Dviračių miestais.
Kauno miesto savivaldybė 2013 metais pirmą kartą dalyvavo tarptautinėje iniciatyvoje „Europos dviračių iššūkis 2013“. Iniciatyvos tikslas – skatinti gyventojus dažniau naudoti dviratį, nes jis – aplinkai nekenksminga kasdienio susisiekimo priemonė.
Eikime pėsčiomis, važiuokime dviračiais atsakingai
Turėtume nepamiršti, kad dviratininkai ir pėstieji yra itin pažeidžiami susidūrimo su motorine transporto priemone atveju. Patekę į eismo įvykius, jie neretai sunkiai sužalojami.
Eismo įvykių ir sužalojimų riziką didina ir vairuotojo elgesys (greitis, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, išsiblaškymas ir pirmenybės pėstiesiems nesuteikimas), ir pačių pėsčiųjų, dviratininkų elgesys (vaikščiojimas, važinėjimas apsvaigus, išsiblaškymas, per mažas jų matomumas tam tikromis sąlygomis, kelių ženklų ir signalų nepaisymas), netinkamai suprojektuoti keliai (projektuojant kelius nesuteikiama pirmenybė pėsčiųjų poreikiams, nesudaromos saugios sąlygos dviratininkams, pėstiesiems: trūksta dviračių takų, šaligatvių, iškiliųjų pėsčiųjų perėjų, saugos salelių, nepakankamas apšvietimas).
Be to, labai svarbus visų eismo dalyvių – vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų – tarpusavio supratimas ir tolerancija.
Dviračių vairuotojai, pėstieji yra visateisiai eismo dalyviai ir turi laikytis Kelių eismo taisyklių.
Pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo arba neštis šviečiantį žibintą, arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prisisegę prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą.
Į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir virš kelio esančiomis) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.
Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims ir asmenims, ne jaunesniems kaip 12 metų, išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas. Dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus. Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems.
Nors Kelių eismo taisyklėse numatoma, kad dviratininko apsauginiai šalmai privalomi tik nepilnamečiams, visiems dviračių vairuotojams rekomenduojama juos segėti. Apsauginiai dviratininkų šalmai yra iškloti storu polistireno sluoksniu, kuris sugeria smūgio jėgą ir gali sušvelninti avarijos padarinius, ypač susijusius su galvos traumomis.
Jeigu nusprendėte pradėti važinėti dviračiu, eiti pėsčiomis – puiku. Jeigu anksčiau mažai judėjote, nepulkite iš karto eiti ar važiuoti didelių atstumų – ėjimo pėsčiomis, važiavimo dviračiu laiką didinkite palaipsniui.
Važinėti dviračiais, eiti pėsčiomis gali beveik visi. Esate miesto meras arba politikas, įmonės direktorius arba ekspertas, visuomenės aktyvistas arba tiesiog paprastas miesto gyventojas? Pabandykite mažiau naudoti savo automobilius taip prisidėdami prie sveikos aplinkos kūrimo, rinkitės aplinką tausojantį ir sveikatą stiprinantį, greitą ir pigų susisiekimo būdą – ėjimą pėsčiomis, važiavimą dviračiu.
Parengė Alina Rogoža