Žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau straipsnių, kuriuose primenamos Lietuvai itin nepalankios demografinės prognozės ir pabrėžiama būtinybė susigrąžinti emigrantus sudarant jiems palankias grįžimo į Lietuvą sąlygas. Vis dėlto Norvegijoje beveik aštuonerius metus su šeima gyvenanti, savo verslą plėtojanti ir lietuvių bendruomenei Osle vadovaujanti Lina Baltrukonienė mano, kad niekas geriau už pačius emigrantus nesupranta, kaip sunku pasiryžti keisti šalį, ir abejoja, ar tikslinga primygtinai kalbėti apie žūtbūtinį emigrantų grįžimą. Jos teigimu, svarbu leisti išvykusiesiems jaustis Lietuvos dalimi sudarant sąlygas išlaikyti Lietuvos pilietybę, dalyvauti demokratiniuose procesuose ir sudaryti galimybes dirbti šaliai naudinguose projektuose virtualiai, kad šie galėtų gyvendami svetur dalytis patirtimi, kurios reikia Lietuvai. „Gal taip po kurio laiko įvyks ir reemigracija, tik natūraliai, palaipsniui ir visai neskausmingai“, – mano L. Baltrukonienė.
Esu gimusi ir augusi Vilniuje. Labai myliu savo miestą ir pasiilgstu jo, ko gero, ne mažiau nei šeimos ir draugų Lietuvoje. Su šeima grįžtame porą kartų per metus, tačiau aš stengiuosi susigalvoti ir daugiau progų. Prieš porą metų nutariau pastudijuoti ir pusmetį kas mėnesį atvažiuodavau savaitgaliui. Tuo metu atrodė, kad ir vėl nesu atitrūkusi nuo man artimos aplinkos. Tai buvo geras jausmas. Nepraleidžiu progos grįžti, kai pasitaiko koks projektas, konferencija ar pan.
Papasakokite savo įsikūrimo Norvegijoje istoriją. Kelintus metus skaičiuojate šioje šalyje?
Čia su šeima gyvename jau aštuonerius metus. Atvykome, nes vyrui pasiūlė įdomų darbą Osle. Jis buvo dešimtmetį išdirbęs vienoje įmonėje ir jau norėjo permainų, iššūkių, o naujoji pozicija toje pačioje firmoje buvo patraukli. O aš buvau baigusi lietuvių ir norvegų kalbą, studijavusi Osle. Todėl pasiūlymą priėmėme nedvejodami ir su entuziazmu. Po metų vyro darbo situacija pasikeitė, įmonėje vyko didelės permainos, nutrūko keletas didelių projektų, jo skyrius buvo panaikintas. Mūsų šeimai tai buvo iššūkis. Jį pasitikome laukdami į pasaulį ateinant trečiojo vaiko ir vos pradėję vystyti savo verslo idėją. Galima sakyti, kad tuo metu galutinai nusprendėme leisti šaknis Norvegijoje.
Ar išvykimui turėjo bent šiek tiek įtakos nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis Lietuvoje?
Ne, visai ne. Man ir visai mūsų šeimai gana gerai sekėsi Lietuvoje.
Kaip Norvegijoje sekėsi studijuoti, ieškoti darbo, kuris Jus tenkintų? Kokiose srityse teko dirbti?
Po universitetinių studijų, kurios buvo jau senokai, studijavau su psichologija ir komunikacija susijusius dalykus. Šiek tiek Vilniuje, šiek tiek Osle, o dabar vėl rezgu planus. Turbūt mokymasis man yra hobis arba priklausomybė. Labai patinka sugerti į save naujas žinias, idėjas, patirtį, o vėliau užsidegu noru tuo pasidalyti su kitais.
Norvegijoje pradėjau nuo rašymo ir rinkausi su vaikų auklėjimu, psichologija susijusias temas. Neseniai susikūriau tinklaraštį (https://linchia.wordpress.com) ir į jį įkėliau visus savo tekstus. Ko gero, ir dar parašysiu, nes visai smagu, kai nereikia derintis nei prie formato, nei prie nurodytos temos.
Reikia pripažinti, kad mums nebuvo lengva susirasti darbą pagal savo patirtį ir išsilavinimą. Kaip įvardijo viena mano pažįstama, „įkritome tarp dviejų kėdžių“ – vienoms pareigoms mūsų CV per geras, o kitur sunku nukonkuruoti vietinius.
Man teko dirbti telekomunikacijų, klientų aptarnavimo srityje. Metus buvo gana įdomu, vyliausi pajudėti link savo srities, komunikacijos ar rinkodaros, bet nelabai sekėsi. Galiausiai labai pristigau iššūkių, augimo, perspektyvos ir išėjau.
Taip pat išverčiau dvi knygas į lietuvių kalbą. Norėčiau dar, bet už šią veiklą, deja, yra taip menkai mokama, o laiko ir pastangų reikia įdėti tikrai nemažai, tad tiesiog tenka pasakyti „ne“.
2009 m. su vyru nėrėme į naują sritį – žaidimų aikštelių įrangą vaikams. Iš pradžių tai buvo tik viena iš veiklų, tačiau dabar jau keletą metų abu dirbame savo firmoje.
Esate Jespero Juulo mokyklos „Family Lab“ lektorė ir Egzaminų komisijos prie Norvegijos švietimo ministerijos narė. Papasakokite daugiau apie šią veiklą. Kuo minėtoji mokykla ypatinga?
Jesperas Juulas yra danų šeimos terapeutas ir daugybės knygų autorius. Jis yra gerai žinomas Skandinavijoje, Vokietijoje ir dar kai kuriose šalyse. Osle yra jo įkurtos asociacijos filialas – šeimos laboratorija, kaip jis vadina. Man labai patinka ši koncepcija, kur nėra paruoštų atsakymų ir receptų. „Family Lab“ mokoma ieškoti sprendimų. Svarbus tinkamas nusiteikimas ir kryptis. Ypač naudinga pokyčių situacijomis. Aš čia dėstau vieną kursą pedagogams, kuris apima vaikų iš Rytų Europos adaptacijos norvegiškame darželyje ir dvikalbystės temas. Mąstau šiek tiek praplatinti ribas ir apimti mokyklą bei kalbėti tiesiog apie nenorvegiškos ar mišrios kilmės vaikus ir darbo su jais specifiką.
Švietimo ministerijoje dirbu prie lietuvių kalbos egzaminų. Šiemet atsirado galimybė laikyti lietuvių kalbos, kaip antros užsienio kalbos, egzaminą nacionaliniu mastu. Aš dalyvauju užduočių rengimo ir egzaminavimo procese. Tai įdomus ir kūrybiškas darbas, šaunūs kolegos, džiaugiuosi, kad įsitraukiau. Be to, turiu nuostabią galimybę susitikti su vaikais, tai – didžiulė teigiamų emocijų dozė! Tai šviesūs, kupini idėjų ir planų jauni žmonės.
Ar esate patenkinta tuo, ką pavyko pasiekti? Kokių dar ambicijų turite?
Visada atrodo, ką galima padaryti geriau. Tačiau džiaugiuosi tuo, ką veikiu, nes visą laiką darau tai, kas man labai įdomu. Be to, mano darbo valandos yra pačios lanksčiausios pasaulyje, darbo vieta – mūsų namo apatiniame aukšte, nesu priklausoma nuo jokio viršininko. Ar gali būti geriau?
Vis dėlto ambicijų turiu. Be firmos, noriu vystyti ir veiklą tiek mokymų, kursų, tiek integracijos srityje. Su keliomis bendramintėmis dabar planuojame naują veiklą. Ketiname pereiti nuo savanoriškos (tėvų konsultavimo „Voksne for Barn“ linijoje) į stabilią profesionalią veiklą ir sukurti pagalbos ir informacijos teikimo paslaugas atvykusiems gyventi į Norvegiją. Bet apie tai klauskite po kokio pusmečio.
Kaip manote, ar norvegai, ieškodami kvalifikuotų darbuotojų, didelę reikšmę teikia tautybei?
Netikiu, kad norvegai yra šovinistai ar nacionalistai, bet neigti tai, kad egzistuoja kalbiniai bei kultūriniai barjerai, būtų naivu. Renkantis darbuotojus yra įprasta kreipti dėmesį ne tik į profesinę kompetenciją, bet ir į asmenines savybes, nes ieškomas juk ir kolega, su kuriuo teks praleisti nemažai laiko. Nestebina, kad pasirenkami tie, su kuriais susišnekėti visomis prasmėmis yra paprasčiau.
Kaip nusprendėte įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą? Kodėl Jums tai svarbu?
Minėjau savo nelabai sėkmingą karjerą telekomunikacijų srityje. Tai buvo gana skausminga patirtis ir savęs ieškojimas. Matau veiklos lietuvių bendruomenėje prasmę, dirbu prie įdomių projektų, sutinku įkvepiančių žmonių. Įdomu susipažinti su kitomis bendruomenėmis, jų veikla, žmonėmis tiek Norvegijoje, tiek ir pasaulyje. Stengiuosi nuveikti kažką naudinga, o gaunu irgi labai daug. Prasiplėtė mano akiratis ir ryšių tinklas, sutikau puikių žmonių, su kuriais labai smagu veikti išvien. Tai, ką atėmė išvykimas iš Lietuvos, iš dalies kompensuoja dalyvavimas bendruomenės veikloje.
Norvegijoje lietuvių pastaruosius kelerius metus sparčiai daugėjo. Ar tai turėjo didesnį poveikį Oslo lietuvių bendruomenei, jos veiklai? Kaip apskritai keitėsi bendruomenė, jos veikla nuo tada, kai prie jos prisijungėte, iki dabar?
Žinoma, turėjo. Lietuvių bendruomenė išaugo, prasiplėtė. Lietuvišką mokyklą lanko vis daugiau vaikų, reikia daugiau mokytojų, šventėms turime pasirūpinti didesnėmis patalpomis. Pernai per Kalėdų šventę vaikų prisirinko daug daugiau, nei planavome, salė tiesiog lūžo, o man norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Kita vertus, smagu, kai ateina tiek daug tėvų ir vaikų. Tai parodo, kas žmones domina, vienija ir ką jie vertina. Aišku, kur reikia nukreipti pastangas. Lietuviški renginiai yra patys populiariausi. Kasmet giedoti „Tautiškos giesmės“ prie Oslo operos susirenka vis daugiau lietuvių. Susikūrė lietuviškas choras „Marios“. Jau nebe viena, o kelios lietuvių komandos bėga maratonus – žmones suburia bendros emocijos ir interesai.
Man, kaip Oslo bendruomenės pirmininkei, atrodo prasminga veiklą nukreipti ne tik į lietuvių, bet ir į norvegų auditoriją. Noriu, kad parodytume lietuvišką kultūrą, meną, pilietiškumą. Apie lietuvius norvegai iš tikrųjų žino gana mažai, nes patys lietuviai viešojoje erdvėje apie save beveik nekalba, o tie pranešimai, kurie pasirodo žiniasklaidoje, dažnai neatspindi to, kiek mūsų tautiečių yra gražiai įsilieję į norvegišką terpę, kiek prisideda prie bendros gerovės. Turime pasakyti ir parodyti, kas esame.
Suvienijus jėgas vyksta „Baltijos kino dienos“, gyvuoja Rytų partnerystės tinklas, kuriame gimė iniciatyva palaikyti Ukrainos laisvės siekį, bendrai paminėti Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimą, prisidėti rekomenduojant finansavimo ir investicijų sričių prioritetus „EEA Grants“ ir „Norway Grants“. Jei tik bus pakankamai bendraminčių, norėčiau stiprinti šią sritį ir kurti naujus projektus. Gal pavyks įkurti lietuvių teatro grupę vaikams. Galbūt pagal „LtartNL“ pavyzdį kada nors turėsime ir „LtartNO“. Idėjų daug.
Ar netenka išgirsti šeimos priekaištų, kad daug per daug laiko ir dėmesio skiriate savanoriškai veiklai?
Mano berniukai jau yra paauginti, visi trys jau lanko mokyklą, yra savarankiški. Vyras nepriekaištauja, nes mato, kad ši veikla suteikia man motyvacijos ir laimės. Už tai esu jam dėkinga. Šeiminės laimės loterijoje aš laimėjau!
Kokios Lietuvos aktualijos daugiausia aptarinėjamos Jūsų aplinkos lietuvių? Kas Jus pačią labiausiai domina?
Aptarinėjamos visos aktualijos, kurios pasiekia per lietuvišką žiniasklaidą bei pažįstamus. Lietuva išlieka svarbi Norvegijoje gyvenantiems lietuviams. Man pačiai labai patinka pasaulio lietuvių idėja. Kad ir kur būtume, esame lietuviai ir galime būti naudingi Lietuvai. Visi kartu esame ne maža, o didelė Lietuva. Reikia tai išnaudoti pačia geriausia prasme.
Kaip vertinate Lietuvoje vykdomas tokias programas kaip „Renkuosi Lietuvą“, „Kurk Lietuvai“, „Globali Lietuva“? Kaip manote, ar jos iš tiesų prisideda prie reemigracijos, išvykusiųjų ryšio su Lietuva stiprinimo ir ar panašių iniciatyvų pakanka? Ko dar trūksta Lietuvos ir užsienio lietuvių ryšiams stiprinti?
Iniciatyvos yra geros. Paminėčiau dar ir laidą „Pasaulio lietuvių žinios“. Atsiradus „Globalios Lietuvos“ programai ir Linos Žukauskaitės dėka atsirado gyvas ryšys su Lietuvos valdiškomis institucijomis Lietuvoje, yra į ką kreiptis ir su kuo kalbėtis. Paminėtinas ir ŠMM Užsienio lietuvių skyrius bei jo vedėja Virginija Rinkevičienė (nors apie švietimo sistemą ir ministrę po poros apstulbinusių susitikimų geriau patylėsiu). Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba ir jos pirmininkė Dalia Henke stengiasi kuo garsiau kalbėti visų pasaulio lietuvių vardu.
Nieko naujo nepasakysiu įvardydama, kad mums trūksta dvigubos pilietybės ir oficialių atstovų Lietuvoje, pavyzdžiui, Seimo narių. Jei norime ryšio, tai žmonėms reikia leisti išlikti piliečiais ir turėti galimybę dalyvauti demokratiniuose procesuose – iš tiesų būti Lietuvos dalimi net ir nesant Lietuvoje. Dažnai pagalvoju, kad jei jau taip sudėtinga iki rudens padaryti atskirą apylinkę ir sukurti elektroninio balsavimo mechanizmą, tai gal PLB valdybos nariai galėtų laikinai tapti tais atstovais Seime, o paskui jau būtų sukurta ir sistema.
Ar pasaulio lietuviai dėl to reemigruos? Gal ir ne, bet, nutrūkus ryšiui su Lietuva, jie net nesusimąstys apie tokią galimybę, nes neliks traukos.
Kitas svarbus akcentas – vaikai. Išlaikyti lietuvybę nėra lengva. Jei nebus dėmesio ir dar daugiau pagalbos mokant lietuvių kalbą, aiškinant dvikalbystės privalumus ir sudarant galimybes vasaroti, studijuoti Lietuvoje, mūsų vaikai pamažu nutols, o jų vaikai gal ir visai užmirš, kas ta Lietuva. Ji bus svetima. Reikia suprasti, kad tai padaryti gali tik Lietuva, nes Norvegija tuo tikrai nesirūpins.
Kokių pranašumų turi norvegų socialinė, švietimo sistema, palyginti su lietuvių, ir priešingai? Galbūt kartais kyla minčių kada nors grįžti į Lietuvą ir svetur įgytą patirtį pritaikyti joje?
Ir socialinė, ir švietimo sistemos turi ir panašumų, ir skirtumų, ir privalumų, ir iššūkių. Sunku nupasakoti tai trumpai, bet patirtis šioje srityje, mano galva, tikrai galėtų būti naudinga. Ar reikia grįžti į Lietuvą tam, kad galėčiau pritaikyti šią patirtį? Man atrodo, nėra būtina. Galbūt verta pasvarstyti, ar tikslinga primygtinai kalbėti apie žūtbūtinį grįžimą. Pasiryžti keisti šalį yra sudėtinga, reikia daug išteklių ir ryžto. Niekas už emigrantus to geriau nežino. Galbūt kitas kelias būtų įtraukti į procesą lengvesniu būdu. Juk dabar mūsų nevaržo komunikacijos priemonės, o kelionės nėra brangios. Tereikia sudaryti palankias sąlygas dirbti projektuose virtualiai, susiplanuoti „gyvus“ susitikimus, ir Lietuva galės naudotis patirtimi, kurios reikia. Gal taip po kurio laiko įvyks ir reemigracija, tik natūraliai, palaipsniui ir visai neskausmingai.
Kokios emocijos, mintys dažniausiai aplanko grįžus į Lietuvą? Galbūt tenka iš naujo adaptuotis prie šalies ar nustebti, nudžiugti dėl tam tikrų pastebimų pokyčių?
O kokios gali būti emocijos? Džiaugsmas, džiaugsmas ir dar kartą džiaugsmas. Politinės ir visuomeninės naujienos jau būna žinomos, aptartos ir išdiskutuotos. Grįžtame juk atostogauti, pramogauti, bendrauti, leisti laiką kartu su šeima, giminaičiais ir draugais. Padėti pėdų ant gimtojo grindinio Gedimino prospekte, atidaryti nuo vaikystės pažįstamų mamos namų durų, suleisti pirštų į smėlį prie jūros.
Vilnius vis gražėja, kiekvieną kartą širdis suspurda ir kyla noras dar daugiau žmonių papasakoti apie mūsų sostinę, suvilioti juos apsilankyti mūsų šalyje.
Ką manote apie pozityvių naujienų apie užsienio lietuvius sklaidą Lietuvos žiniasklaidoje? Ar Jums nestinga to?
Man rodos, dabar jau pasirodo pozityvių žinučių. Aišku, jų nėra gausu. Gausesnė yra kritika emigrantams ir pašaipos. To norėtųsi nematyti. Kita vertus, tik mes, esantys ne Lietuvoje, ir galime padidinti pozityvių žinučių kiekį, nes kas gi, be mūsų, žino tas naujienas. Ko gero, mums ir reiktų susiimti. Riboja tai, kad bendruomeninė veikla yra savanoriška ir šeimą bei darbą turinčiam žmogui dažnai pristinga laiko pateikti savo naujienas įdomiai ir operatyviai. O vakarykštės naujienos, taip sakant, keliauja ten pat, kur ir vakarykščiai laikraščiai.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Linos Baltrukonienės asmeninio albumo