Karolis Cacaitis
Gimė Klaipėdoje
Daugiau nei 2 metus gyvena Sone (Son), Norvegijoje; prieš tai 8 metus gyveno Londone, Jungtinėje Karalystėje
Virėjas, „Le café“ savininkas
Karolis Cacaitis, prieš daugiau nei 10 metų, vos tik atsisveikinęs su vidurine mokykla, išvyko į Londoną. Pagalvosite – juk dabar daug jaunų žmonių išvyksta į užsienį dirbti, studijuoti ar tiesiog pasižvalgyti po platųjį pasaulį. Tačiau dauguma jau turbūt prieš palikdami šalį žino, ką dirbs, ką mokysis ir kur gyvens, o Karolis išvyko į visišką nežinomybę. Tačiau tikėdamas, kad anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą. Kaip nutiko, kad, iš pradžių pasirinkęs chemijos inžinerijos krypties studijas, jis pasuko kulinarijos link ir atsidūrė garsių virtuvės šefų komandoje, o vėliau įkūrė savo verslą Norvegijoje? Lietuvis mielai papasakojo savo istoriją.
Kada išvykote iš Lietuvos? Įdomu sužinoti nuoseklią Jūsų karjeros svetur istoriją.
Iš Lietuvos išvykau, kai tik baigiau mokyklą, tiksliau, kitą dieną po išleistuvių šventės. Liepos 24 dieną kartu su dar dviem draugais jau buvau Londone. Prieš išvažiuodami tėvams sakėme, kad turime tiek darbus, tiek būstą ir, žinoma, kad esame įstoję į universitetus, bet iš tiesų nieko neturėjome. Pradžia tikrai nebuvo iš lengvųjų. Pirmiausia susiradome būstą, paskui – darbus ir tik tada, rugpjūčio pabaigoje, įstojome į universitetus. Pasirinkau mokytis chemiją, tiksliau, batų vidaus dizainą. Nors mokytis sekėsi gerai, tačiau supratau, kad ta specialybė tikrai ne man, tad po metų perstojau į profesionalių virėjų mokyklą Westminster Kingsway koledže. Tai viena geriausių Europos virėjų mokyklų. Stojant į ją buvo didelis konkursas. Viena iš sąlygų, kad galėtum mokytis šioje mokykloje, – turi dirbti gerame restorane. Tuo metu dirbau garsiam virėjui Gordonui Ramziui (Gordon Ramsay), tai man padėjo įstoti.
Baigęs mokslus žadėjau važiuoti atgal į Lietuvą, buvau labai pasiilgęs namų. Vis dėlto likimas iš mano planų pasijuokė: atsirado gerų darbo pasiūlymų pas garsius virtuvės šefus, ir negalėjau tuo nepasinaudoti.
Kuo Jus patraukė būtent kulinarijos sritis?
Gaminti pirmiausia mokiausi iš savo mamos, būdamas gal 12 ar 13 metų. Tada pradėjau kepti pirmuosius blynus, vaflius, kiaušinienes. Tuo metu tikrai labai patiko suktis virtuvėje ir padėti mamai. Ji išties nuostabiai gamina valgyti, visi sakydavo, jog mamos patiekalai skaniausi, kad ir kokius šedevrus darydavau (šypsosi – red. past.). Kaip minėjau, kai Jungtinėje Karalystėje įstojau mokytis chemijos inžinerijos, pradėjau dirbti restorane paprastu virėju. Taip ir išaugo noras gaminti, kurti, bandyti. Labai patiko virėjų maisto istorijos, domėjausi, kas, kaip ir kodėl atsirado.
Kiek laiko dirbote vadinamajam žvaigždžių virėjui Gordonui Ramziui? Ar tai buvo didžioji Jūsų, kaip virėjo, mokykla?
Iš viso jam dirbau 4 metus. 1,5 metų dirbau su juo petys į petį. Tie metai buvo išties įspūdingi, labai daug sužinojau apie tradicinę prancūzų virtuvę, be galo ją pamėgau. Nuo tada ir laikausi įsikibęs į virtuvių motiną – prancūzų virtuvę. Mane žavi kiekvieno patiekalo istorija: kodėl jis toks, kaip atsirado ir t. t.
Kaip užsimezgė Jūsų darbo ryšiai su G. Ramziu? Juk turbūt jam įtikti ir atsidurti jo komandoje nėra lengva?
Tiesiog jie ieškojo virėjų. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, perėjau atranką, dalyvavau darbo pokalbyje, padirbėjau. Jiems patiko jaunatviška mano energija, ir taip mūsų keliai susiėjo.
Jums taip pat teko mokytis su Džeimiu Oliveriu (Jamie Oliver). Kokią nuomonę susidarėte apie šias dvi asmenybes?
Jie tikrai labai malonūs žmonės, su jais nekilo jokių problemų. Gordonas Ramzis mane išmokė turėti savo kokybės kartelę, padėjo ją iškelti tikrai aukštai.
Kokiems garsiems žmonėms teko gaminti? Papasakokite keletą įsimintinų įvykių, nutikusių dirbant su garsiais virtuvės šefais.
Jei prisiminčiau visus garsius žmones, kuriems teko gaminti, sąrašas būtų labai ilgas: nuo roko žvaigždžių, garsių modelių iki politikų, „Formulės-1“ lenktynininkų. Bet kiekvienas mano klientas yra vienodai svarbus.
Galbūt galėčiau paminėti, kad po vieno privataus vakarėlio į virtuvę užėjo pats princas Viljamas (William) ir padėkojo už nuostabų vakarą. Kitas įsimintinesnis įvykis: po pietų vienas klientas pasiprašė turo po virtuvę. Tuo metu dirbau restorane „Le Cafe Anglais“, turinčiame Londone patį didžiausią rotisserie keptuvą (jis tikrai labai įspūdingas). Pasibaigus turui po virtuvę vyriškis padėkojo ir prasitarė, kad yra vienas lenktynininkų iš televizijos laidos „Aukščiausia pavara“. Taip pat įsiminė privati vakarienė karalienės Elžbietos II (Elizabeth II) vadybininkams.
Prieš daugiau nei porą metų persikėlėte į Norvegiją ir atidarėte nuosavą kavinę. Kas paskatino imtis savo verslo?
Atvykęs į Norvegiją, susiradau paprasto virėjo darbą eiliniame viešbutyje. Tuo metu norėjau pagyventi sau, pasigrožėti nuostabia gamta, praleisti daugiau laiko su žmona, nebedirbti po 16 valandų 6 dienas per savaitę. Padirbėjęs 1,5 metų, supratau, kad labai pasiilgau kokybiško ir gero maisto, pradėjo nusibosti rutina, nebuvo jokių iššūkių, maistas buvo labai paprastas ir nesudėtingas. Išsikovojau aukštesnę poziciją (aukštesnė tik vyriausiojo virėjo pozicija – red. past.), pradėjau kelti maisto kartelę, bet kadangi tai rūpėjo tik man vienam, prasidėjo nesutarimai su vyriausiuoju virėju, nesutapo mūsų nuomonė apie klasikinį maistą. Išsiskyrė mūsų keliai. Tada nusprendžiau susirasti tokį darbą, kuriame būčiau įvertintas. Ilgai ieškojęs ir daug kartų išsiuntęs savo gyvenimo aprašymą, nusprendžiau, kad reikia kurti savo verslą. Žmona šį sprendimą palaikė, ir 2013 metų rugsėjo mėnesį gimė „Le Café“. Kavinę atidarėme 2014 birželio 18 d. Taigi procesas užtruko. Labai didelius pagalius į ratus kišo savivaldybė. Nesame norvegai, ir mano pavardė nėra Peterson ar kokia kita norvegiška, tai viskas buvo daug sudėtingiau.
Išskirtinumas – didžiulis verslo pranašumas. Kuo išsiskiria Jūsų kavinė? Kaip stengiatės pritraukti klientų?
Išskirtinumas gal labiau būtų verslo pranašumas Lietuvoje, Anglijoje, Italijoje, bet tikrai ne Norvegijoje. Norvegai nemėgsta bandyti naujovių, jiems reikia tikrai daug laiko, kad priprastų prie jų.
Kaip šiuo metu sekasi plėtoti savo verslą? Kiek žmonių dirba su Jumis?
Kol kas sunku: nekalbame laisvai norvegiškai ir pasirinkome išties ne pačią geriausią vietą. Viskas vyksta ne pagal planą, kurį turėjau prieš atidarydamas kavinę.
Restoranėlis mažas – jame yra tik 14 sėdimųjų vietų. Tad spėju suktis vienas.
Ar nėra sunku bendrauti su klientais nemokant norvegų kalbos? Kaip manote, ar tai nėra viena didžiausių kliūčių Jūsų verslui?
Nėra taip, kad norvegų kalbos visiškai nemoku. Moku tik tiek, kad suprantu, ko jie nori ir su kuo, o tie klientai, kurie nori bendrauti, patys ima kalbėti angliškai, ir mes tikrai puikiai pasišnekučiuojame. Turiu išties nemažai nuolatinių klientų, su kuriais bendraujame angliškai, ir jiems dėl to nekyla jokių problemų (šypsosi – red. past.).
Koks maistas itin populiarus Norvegijoje?
Norvegijos kavinėse dominuoja negausūs valgiaraščiai. Gerame restorane tikrai nerasi enciklopedijos storio valgiaraščio. Geriau gaminti 12 patiekalų labai gerai, nei 48 patiekalus – blogai. Norvegai dievina Parmos vytintą kumpį, jautieną, avieną. Kiek pastebėjau, jiems labai trūksta pasaulio kulinarinių tradicijų žinių, manau, kad lietuviai tai išmano daug geriau.
Kaip apibūdintumėte norvegus kaip klientus? Pavyzdžiui, ar jie linkę kritikuoti, reikšti nepasitenkinimą, jeigu kas nors nepatinka, ar, priešingai – pagirti už puikų maistą?
Jeigu norvegai pradeda tave kritikuoti, vadinasi, kažką padarei tikrai labai blogai. Dažniausiai jie tiesiog numoja ranka. Dažnas žiūri pro pirštus: nei giria, nei priekabiauja… Jiems patinka būti komforto zonoje. Jei taip nesijaučia, apsisuka ir išeina.
Ar Didžiojoje Britanijoje yra kitaip?
Anglijoje žmonės labai priekabūs. Jei jau moka pinigus, tai viską padarys, kad gautų aukščiausio lygio paslaugas bet kur: tiek greitojo maisto restorane „McDonald’s“, tiek aukščiausio lygio restorane.
Kokių svarbiausių principų laikotės gamindamas?
Gamindamas visada galvoju, ar būčiau patenkintas gavęs tokį patiekalą pats.
Kas suteikia Jums motyvacijos kiekvieną dieną dirbti, be to, kad tai yra Jūsų pajamų šaltinis?
Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad galiu gaminti tokį maistą, kokį noriu.
Ką galėtumėte patarti tiems, kurie ketina rinktis Jūsų profesiją ar norėtų pradėti savo verslą Norvegijoje?
Tai gera ir tinkama profesija tiems, kurie nenusėdi vienoje vietoje, nori iššūkių, nori tobulėti kiekvieną dieną, nes informacijos yra begalė… Ši profesija pirmiausia turi būti pomėgis. Jei į ją žiūrėsi tik kaip į darbą, tikrai nieko neišeis: meilė – pagrindinė maisto sudedamoji dalis.
Ar Jūsų vietovėje gyvenantys tautiečiai – dažni kavinės svečiai? Ir ar su lietuvių bendruomene palaikote glaudžius ryšius?
Iš tiesų į kavinę dažnokai ateina lietuvių, taip susiradome ir gerų draugų. Lietuviai čia, Norvegijoje, kiek pastebėjau, vieni kitus palaiko. Ir aš pats labai palaikau tautiečius. Pavyzdžiui, jei reikia tvarkyti automobilį, važiuoju pas lietuvius. Ne dėl to, kad pigiau jį sutvarkytų ir geriau paaiškinčiau savo kalba, kas nutiko, o dėl to, kad noriu palaikyti lietuvių verslus, nes tikrai suprantu, kaip sunku turėti savo verslą svetimoje šalyje.
Kokia veikla paįvairina Jūsų gyvenimą?
Žiemą slidinėju, vasarą daug laiko praleidžiu prie vandens. Džiaugiuosi nuostabia gamta.
Papasakokite apie savo šeimą. Kaip gyvenimas Jus suvedė su dabartine žmona? Kokia jos veikla?
Turiu labai nuostabią žmoną Juliją Cacaitę ir du šunis Pacco ir Gralį, laukiame šeimos pagausėjimo. Su Julija susiėjome gyvendami Londone, nors vienas kitą pažinojome nuo pirmos klasės. Ketverius metus buvome klasės draugai, vėliau išsivaikščiojome į skirtingas mokyklas. Likimas dar kartelį suvedė po 18 metų ir nebepaleidžia.
Žmona baigusi rūbų ir trikotažo dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Jos veikla labai įvairi, susijusi su mada ir grožiu.
Kuris Jūsų – Jūs ar žmona – dažniausiai gamina namie? Kokio maisto Jūsų šeimos valgiaraštyje nerastume ir kodėl?
Mano žmona Julija tikrai puikiai gamina. Namie gaminame įvairiai – kartais Julija, kartais aš, o kartais kartu susiburiame.
Julija nevalgo jokios mėsos, tad mėsa – retas svečias mūsų namų šaldytuve. Vengiame karvės pieno produktų, stengiamės valgyti kuo žalesnį maistą. Mūsų valgiaraštyje daug špinatų, brokolių, pomidorų, pupelių, vaisių, įvairių kruopų košių. Taigi namie valgome nesunkiai paruošiamą maistą.
Užsienyje gyvenate jau daug metų. Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą ir kaip per tuos metus pasikeitė Jūsų santykis su gimtine?
Kai dirbau kitame darbe, į Lietuvą grįždavau kas 2–3 mėnesius. Dabar nuo pastarojo apsilankymo tėvynėje praėjo jau metai. Tiesiog kavinė nebepaleidžia (šypsosi – red. past.).
Apie Lietuvą, lietuvius – gerai arba nieko… Minčių grįžti į Lietuvą visada buvo. Jų yra ir dabar. Bet jei grįšime, tai tik kursime savo verslą.
Dėkoju už pokalbį. Sėkmės versle!
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo archyvo