Turbūt sunku rasti gyvūnams, ypač šunims, neabejingų žmonių, kurių nežavėtų mieli ir energingi Jorkšyro terjerai. Galbūt vieniems jie patinka dėl savo mažo ūgio, elegantiškos išvaizdos, kitiems – dėl temperamento ir tiesiog trykštančios energijos. Apie šiuos dekoratyvinius šunelius, jų priežiūrą mums papasakojo vieno iš šios veislės atstovų augintoja Valentina Kilijonaitė.
Veislės kilmė
Jorkšyro terjerai atsirado XIX a. pradžioje Anglijoje, dabartinio Jorkšyro rajone, siekiant išvesti tokią veislę, kurios šunelius būtų galima nešiotis kišenėje. Greičiausiai buvo kryžminami rusvi ir juodi terjerai.
Išvaizdos ir temperamento bruožai
Jorkšyro terjerai – viena mažiausių šunų veislių. Jų svoris paprastai neviršija 3,5 kg. Tikslus minimalus ūgis ir svoris kol kas dar nenustatyti; apytikslis ūgis yra 17–23 cm.
Jorkšyro terjerų plaukas yra kaip žmogaus, todėl šios veislės šunelius gali namuose laikyti net ir alergiški gyvūnams žmonės. Jų plaukai yra ilgi, jeigu nešukuojami – labai veliasi. Tad šeimininkams tenka bent kartą per dieną juos gerai iššukuoti.
Šiems keturkojams būdingas didelis smalsumas ir judrumas. Būtina prižiūrėti, kur ir ką jie daro, kol dar jauni. Jorkšyro terjerai yra be galo švelnūs.
Ką reikėtų žinoti apie Jorkšyro terjerų mitybą
Jorkšyro terjerui negalima duoti kiaulienos. Geriausia pirmąsias 2–4 dienas šunelį maitinti veisėjų maisteliu, o po kelių dienų jį galima pakeisti į kitokį sausą maistelį, patartina – su vištiena. Valentina pataria nepasiduoti šių šunelių norams: „Jie gali atrodyti amžinai alkani, tačiau pirmąjį mėnesį stenkitės duoti maisto reguliariai du kartus per dieną; tarp pirmojo ir antrojo šėrimo turėtų būti maždaug 12 valandų. Sauso maistelio nepadauginkite: per dieną turėtų užtekti nuo 35 iki 75 gramų, tai yra po nedidelę saujelę ryte ir vakare. Kurį laiką apie šlapią maistą pamirškite. Vėliau galite duoti ir virtos vištienos, ryžių ir morkų košytės, bet viską virkite nenaudodami druskos ir prieskonių. Tai svarbu dėl to, kad Jorkšyro terjerų skrandukai yra patys jautriausi. Po kelių mėnesių galite pratinti ir prie kitokio maisto. Nepamirškite jautienos – ji suteikia daugiau žvilgesio kailiukui. Kai pripranta prie tokio maisto, jie pradeda jausti saiką. Tada jau galima pripildyti pilną dubenėlį sauso maisto – kai jausis alkani, pasimaitins patys. Bet nepamirškite per dieną bent kartą duoti ir šlapio maistelio.“
Kailio priežiūra
Jorkšyro terjerus būtina maudyti kas 4–7 dienas. Taip prižiūrimas kailiukas mažiau velsis ir riebaluosis, nes, kaip jau minėta, šių šunelių plaukai yra kaip žmogaus.
Iš pradžių Valentinos šunelis buvo nedrąsus ir nesuprasdavo, kas vyksta, kodėl jis maudomas, bet laikui bėgant priprato ir dabar jau pats kartais prašosi į vonią. Šio keturkojo šeimininkė pataria: „Jokiu būdu nemaudykite augintinio su savo šampūnu, naudokite tik šunims skirtą kosmetiką. Išmaudžius šunelio kailį būtina nusausinti rankšluosčiu ir išdžiovinti džiovintuvu, nes šie gyvūnai yra labai jautrūs ir prie jų greitai kimba ligos. Išmaudę ir išdžiovinę pagirkite augintinį ir duokite pagriaužti skanumą – jis jausis laimingesnis.“
Ausytės ir dantukai
Pasak Valentinos, norint, kad ausytės stovėtų, būtina apkirpti ausyčių išorę ir apskusti jų vidų, nes dėl plaukų svorio šuneliams sunku jas pastatyti. Dažniausiai ausytės atsistoja nuo trečiojo–šeštojo mėnesių, bet gali nulinkti vėl, kai pradės kristi pirmieji pieniniai dantukai. Jei pirmieji dantukai neiškrenta iki šešto ar septinto mėnesio, būtinai nuveskite šunelį pas veterinarą; jis patars, kaip elgtis. Nes vėliau gali prireikti juos rauti, o tai gana brangu.
Svarbu apsišarvuoti kantrybe
Valentina svarstančiuosius įsigyti Jorkšyro terjerą perspėja, kad priežiūros šiems gražuoliams reikėtų išties daug, ir pataria: „Prieš įsigydami šuniuką, gerai pagalvokite, ar būtent tokio norite, nes jiems reikia labai didelės priežiūros. Jei neturite daug laisvo laiko, labai daug dirbate, tačiau vis tiek norite tokio šunelio, įsigykite juos du. Tada jiems nebus liūdna, nes ši veislė linkusi į depresiją ir ligas. Taip pat apsišarvuokite kantrybe.“
Kaip Valentinos namuose įsikūrė Ozas
Valentinos gyvenime žavus Jorkšyro terjeras atsirado labai netikėtai. Nors su draugu nemažai kalbėjo, kad norėtų būtent tokio šunelio, tačiau niekaip neapsisprendė, ar jiems prisiimti atsakomybę už naują namų gyventoją. Juk gyvūnas – ne žaislas, kurį galima bet kada įsigyti, o nusibodus – atiduoti kitiems ar bet kur palikti.
Vieną vakarą Valentina leido laiką namuose viena (neseniai jai buvo lūžusi koja). Neįprastai vėlai grįžęs draugas pasikvietė ją į kambarį. Jame ji išvydo mažutį, visą drebantį, vos prieš kelias valandas nuo mamos atskirtą šunelį. Jam tada labai reikėjo daug šilumos, nes šie šuniukai ją labai mėgsta. „Aš jį paėmiau ant rankų ir švelniai prisiglaudžiau, – prisimena mergina. – Kaip vakar prisimenu, net ašaros išriedėjo, nes tokią nuostabią dovaną gavau. Davėme mažyliui vardą Ozas.
Gyvenimo su šuneliu pradžia
Valentina prisimena labiausiai bijojusi pirmos nakties: kaip šunelis reaguos, ar labai verks. Todėl pirmąją naktį leido jam karaliauti savo lovoje. Bet viskas, pasak merginos, buvo ne taip ir baisu: jis gana greitai priprato prie naujos aplinkos. Pirmąją dieną su viskuo pažindinosi, o antrąją – jau lakstė kaip pasiutęs, jautėsi labai jaukiai, matyt, jautė, kad yra ir bus labai mylimas.
Auklėjant svarbu pagirti
Laikui bėgant šeimininkai pradėjo Ozą auklėti, pratinti prie palutės. Tada ir prasidėjo, pasak Valentinos, didžiausios bėdos. Šie šuniukai yra daugiau kambariniai, kaip katės, todėl užuot vedus juos į lauką atlikti gamtinių reikalų, tiesiamos palutės. Bet ne visi prie jų taip lengvai pripranta. Vieni įpranta per kelis mėnesius, kitiems prireikia iki vienų metų. Bet turint daug kantrybės ir vis pagiriant šunelį už tinkamą elgesį, duodant jam pagriaužti skanuką, galima jį įpratinti ir greičiau. Šuneliai supranta, kai jie yra giriami už gerą elgesį. Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad jis to išmoks jau pirmąją dieną.
„Nors ir sunki buvo mūsų pradžia, – pasakoja Ozo šeimininkė, – bet mes po truputėlį visko mokomės. Ozas išties deda pastangas, kad nenuviltų mūsų ir kad būtų pagirtas, nes jam tai labiausiai patinka. Kad ir kaip kartais suerzina, kad ir kaip kartais blogai elgiasi, vis tiek jis liks pačiu mylimiausiu ir gražiausiu mano augintiniu.“
Nuolaidumas – ne visada gerai
Itin įdomus Jorkšyro terjero Ozo charakteris. „Jei padaro kažką ne taip, – pasakoja Valentina, – tai puikiai supranta iš balso. Prisidirbęs bėga į vietą.“ Šios veislės keturkojų augintojams mergina pataria: „Kad ir kokį gražų žvilgsnį moka nutaisyti šie šuneliai (tai puikiai sugeba mano Ozas), nuveskite jį į tą vietą, kur pasielgė nederamai, duokite jam pauostyti ir pridurkite, jog pasielgė tikrai labai blogai. Tai reikia daryti labai griežtai, nes kitaip pradės Jūsų atlaidumu naudotis ir taip kerštauti už bet kurį jam nepatikusį dalyką. Būkite atidūs: jei matote, kad šunelis neranda sau vietos, viską uostinėja, nuveskite jį prie palutės ir pasakykite, kad turi daryti štai čia.“
Niekada nenuobodžiauja
Šunelis mėgsta žaisti ir pasilepinti skanukais. Pats geriausias jo bruožas, pasak Valentinos, yra tas, kad šis nenuobodžiauja net ir niekam nežaidžiant su juo – vis tiek randa kuo užsiimti: susirenka visus žaislus ir žaidžia vienas, kol pavargsta ir nueina miegoti.
„Labiausiai džiugina tai, – pasakoja Valentina, – kad kai šuneliui ryte pasidaro liūdna, jis užšoka ant lovos ir pradeda žadinti prisiglausdamas nugaryte, laižydamas veidą. O kai mato, kad nereaguoju, puola loti taip leisdamas suprasti, kad gana miegoti ir laikas keltis, nes jis nori žaisti kartu!“ Vis dėlto mergina mano, kad nereikėtų šunelio pripratinti prie lovos, jis turėtų turėti savo vietą.
Kelios pagrindinės taisyklės ir patarimai Jorkšyro terjerų augintojams:
1) stebėti šunelio elgseną, kai šis nori atlikti gamtinius reikalus;
2) kiekvieną dieną šukuoti kailiuką;
3) neduoti kiaulienos;
4) vis apžiūrėti dantukus, privaloma šių šunelių burnos higiena;
5) norint, kad ausytės stovėtų, pirmuosius mėnesius vesti šunelį į kirpyklą, kad jas apkirptų, nes dėl plaukų svorio jos nestovės;
6) skirti daug laiko žaidimams;
7) šaltuoju metų laiku privaloma šilta aprangėlė, kad šunelis nesušaltų ir nesusirgtų;
8) patartina kirpti šunelio nagučius kas mėnesį;
9) kiekvieną dieną išvalyti augintinio akytes;
10) nepasiduoti jo gražioms akims.
Baigti šį pasakojimą apie Jorkšyro terjerus norėčiau Valentinos žodžiais: „Mylėkite šiuos šunelius, ir jie atsidėkos Jums tuo pačiu.“