Mamų būna visokių: per daug nerimaujančių ir kiekviename naujame spuogelyje įžvelgiančių rimčiausią pavojų, per dažnai burbuliuojančių, per stipriai besijaudinančių dėl savo vaiko draugų, naktimis sapnuojančių, kad jų vaikas tampa Picassu, nors jam mielesnė matematika, besisielojančių, kad mažylis per vėlai pradėjo vaikščioti ar kad nemoka angliškai pasakyti savo vardo, nors jam dar tik treji… Kartais mamos persistengia…
„Ąžuolaitytė PHOTO“ nuotraukos 
Mamos jaučiasi visaip: kartais džiaugiasi, kad per dieną joms pavyko žongliruoti visais vaidmenų kamuoliukais – buities, darbo, mamos, žmonos, sesės, kolegės ir dar dešimtimis. Kartais mamos jaučiasi pakylėtos dėl to, kad jų vaikas pasakė kažką protingo. Kitos džiūgauja, kad mandagiai pasisveikino sutikęs nepažįstamąjį, o ne eilinį kartą pasislėpė už jos nugaros. Kartais mamos nusivilia, nes, ką tik namuose susitarus ir suvaldžius ožiukus, vos atsidūrus svečiuose visi susitarimai pamirštami. Kartais mamos verkia…
Nes niekas nesakė, kad būti mama – tai būti viskuo viename, bet kartu ir nebūti. Tapti oru savo vaikui, būtinu, kad jis galėtų kvėpuoti, bet nematomu, kad neblaškytų ir netrukdytų gyventi, atrasti viską pačiam. Niekas nepasakojo, koks jausmas apima, kai matai, jog tavo vaikui skauda, kai matai, kad jis nepritampa, kad jis kitoks nei visi „normalūs“ vaikai. Niekas neperspėjo, kad tavo vaikui gali diagnozuoti sunkią ligą, kad gal tavo vaikas taps neišvaizdus ir kompleksuotas paauglys, kad jis eksperimentuos su savimi ir darkys savo kūną ir (ar) sielą. Niekas neperspėjo, kad tavo vaikai gali būti kardinaliai kitokie negu tu. Kad kartais juos mylėti reikia valios ir pastangų, irgi niekas nesakė. Bet baisiausias dalykas, dėl kurio niekas neperspėjo, yra tai, kad dažniausiai, kai tavo vaikui skauda labiausiai, tu gali padėti mažiausiai. Kartais mamos bijo…
„Ąžuolaitytė PHOTO“ nuotraukos 
Kartais mamoms būna labai sunku. Nes jos nežino, ar tinkamai pasielgė vakar, šiandien ir ar mokės tinkamai elgtis rytoj. Kartais jos abejoja ir nuolat savęs klausia: „Ar aš esu pakankamai mylinti ir gera mama?“ Kartais jos mano, kad geros mamos nebara, nepersistengia, neverkia, nebijo, neliūdi ir joms nebūna sunku. Kartais mamos patiki, kad kitos mamos yra geresnės…
Bet visos mamos visada myli savo vaikus labiausiai ir jiems yra pačios geriausios. Tavo MAMA buvo sukurta tik TAU, o jos širdis šiam pasauliui sukūrė TAVE. Todėl šiandien nepamiršk to pasakyti jai garsiai, žiūrėdamas į akis, ir stipriai apkabinti… Kartok tai kuo dažniau, nes visos mamos tikrai per dažnai bijo, nerimauja, liūdi, persistengia, graužiasi dėl mūsų. Kartais tiesiog todėl, kad jos yra pačios geriausios mamos. Tavo – labiausiai.
Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė