Pradinis / Šeima ir sveikata / Onkologinių pacientų badavimas – gydytojų galvos skausmas

Onkologinių pacientų badavimas – gydytojų galvos skausmas

Tarp onkologinių pacientų ir jų artimųjų vis dar sklando mitai apie badavimo teikiamą naudą. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad badavimas ne tik nepadeda pasveikti, bet ir priveda iki mirties.

Auksė Gečionienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Badaudamas onkologinis pacientas negauna svarbių maisto medžiagų, tokių kaip makroelementai, mikroelementai, vitaminai, kurie labai svarbūs imuniteto formavimuisi ir kovai prieš onkologinį procesą. Negaunant šių medžiagų prastėja apetitas, kuris ir taip paveiktas onkologinės ligos. Pacientui po badavimo sunku pradėti valgyti įprastas maisto porcijas, išlieka anoreksija, kuri veda prie vėžinės kacheksijos“, – badavimo pasekmes vardija Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės gydytoja dietologė Auksė Gečionienė. 

Neigiami badavimo padariniai

Neigiamas badavimo aspektas – vėžinė kacheksija. Tai yra raumenų nykimas ir didėjantis  uždegimas kūne, kuris ne tik „mėgstamas“ vėžinių ląstelių, bet ir prisideda prie baltymų atpalaidavimo iš raumenų – raumenys nyksta dar sparčiau.

„Raumenys yra mūsų rankos ir kojos. Raumenys yra ir širdis, plaučiai, žarnynas. Visi raumenys organizme ima nykti vienu metu: silpnėja rankų ir kojų raumenys – žmogus jaučiasi vis silpnesnis, sunkiau apsitarnauja, atlieka įprastus darbus, juda; širdies raumuo – didėja širdies nepakankamumas; plaučių – sunkėja kvėpavimas; žarnyno – sunkiau virškinamas maistas, silpnėja bendras imunitetas“, – aiškina gydytoja dietologė.

Gydytoja A. Gečionienė priduria, jog kartais pacientai skundžiasi, kad po chemoterapijos pradėjo varginti širdies ligos, įdėtas širdies stimuliatorius. Tačiau širdies veiklos blogėjimą nulemia ne vien chemoterapija, bet ir tai, kad dėl nepakankamos mitybos nyksta širdies raumens masė. Dėl šios priežasties pacientams būtina valgyti, ypač aktyvaus gydymo ir atsistatymo metu, kad nebūtų prarastas nė vienas kilogramas.

Kaip padėti sau ar sergančiam artimajam?

Gydytoja dietologė pacientams pirmiausia pataria valgyti, o aktyvaus gydymo metu – ko tik norisi. Maistas turi būti gausus baltymų tam, kad pavyktų išsaugoti paciento raumenis. Tinka žuvis, kiaušiniai, rauginti pieno produktai, liesa neperdirbta mėsa, ankštinės daržovės, riešutai. Taip pat maistas, gausus antioksidantų ir vitaminų, skatinančių apetitą: daržovės, salotos, vaisiai.

„Pacientai taip pat turi valgyti maistą, kuriame gausu omega-3 riebalų rūgščių, mažinančių uždegimą ir sukuriančių netinkamą aplinką onkologiniam procesui vystytis bei padedančių išsaugoti raumenis. Šių medžiagų galima rasti šaltųjų jūrų žuvyse: lašišose, silkėse, skumbrėse, tunuose. Tik reikia nepamiršti vieno: sveikam žmogui užtenka 300 g tokių žuvų per savaitę, o sergančiajam reikia bent 700 g. Jei ligonis tiek suvalgyti negali – būtina mitybą papildyti medicininės paskirties gėrimais ar papildais“, – pažymi gydytoja A. Gečionienė.

Ne visada sergančiojo poreikius pavyksta užtikrinti maistu. Gydytoja dietologė sako žinanti daugybę pacientų, kuriems po badavimo ir gydymo chemoterapija specialios medicininės paskirties gėrimai buvo vienintelė išeitis grįžti prie normalios mitybos, mat jie jau nieko nevalgė.

„Svarbu pasirinkti tokius medicininės paskirties gėrimus, kurių sudedamosios dalys pritaikytos šiems pacientams: malonaus skonio, kad būtų ne kančia gerti, su dideliu kiekiu baltymų, su omega-3 riebalų rūgštimis, lengvai pasisavinamais riebalais ir angliavandeniais. Visada patariu juos gerti šaltus, iš pradžių bent po vieną buteliuką per dieną, gerti iš lėto. Vėliau galima ir du buteliukus teigiamam jų poveikiui sustiprinti: gerinti apetitui, mažinti uždegimui, aprūpinti išsekusiam organizmui pakankamu kiekiu baltymų, kad pavyktų išsaugoti raumenis“, – rekomenduoja gydytoja A. Gečionienė.

Nevalgyti prilygsta mirties nuosprendžiui

Gydytoja A. Gečionienė pasakoja, kad 2015 m. buvo atliktas tyrimas su 11 tūkst. žmonių. Jame dalyvavo įvairūs onkologiniai ligoniai, nepriklausomai nuo vėžio lokalizacijos, stadijos, lyties ar gydymo būdo. Buvo vertinama jų kūno masė onkologinės ligos nustatymo dieną ir po 3 mėnesių.

„Tyrimu nustatyta, kad pacientų, turėjusių antsvorio ir po 3 mėnesių išlaikiusių tą patį svorį, išgyvenamumas buvo 5–15 kartų didesnis, palyginti su tais pacientais, kurie buvo normalaus kūno svorio ir per 3 mėnesius neteko 1–5 kg. Buvo įrodyta, kad kiekvieno kilogramo praradimas trumpina onkologinio paciento išgyvenamumą. Pavyzdžiui, gerklės vėžio atveju ši tikimybė skyrėsi net 11 kartų: pacientų, kurie nenumetė nė kilogramo, vidutinis išgyvenamumas siekė 79 mėnesius, o per 3 mėnesius netekusių 5–7 kg – tik 7 mėnesius“, – rezultatais dalijasi gydytoja dietologė.

Pasak gydytojos A. Gečionienės, 1921 m. buvo atrasta glikemija – cukraus kiekis kraujyje – ir nustatyta, kad onkologinis procesas į ją reaguoja. Tada mokslininkai suprato, kad navikiniam procesui reikia maisto ir kad piktybinės ląstelės maitinasi kraujyje esančia gliukoze.

„Vėliau, kai buvo suprasta žmogaus virškinimo ir medžiagų apykaitos sistema, daugybė tyrimų paneigė, kad valgantis asmuo geriau „augina“ vėžį nei tas, kuris badauja. Tyrimai rodo, kad asmuo, kuris renkasi badavimą, greičiau miršta nuo jo pasekmių nei nuo pačios ligos“, – akcentuoja gydytoja dietologė.

Ji priduria, kad tvirtų, mokslu pagrįstų įrodymų apie trumpalaikį badavimą vis dar nėra. Užtat pagrįstų duomenų apie lėtinį badavimą, trunkantį ilgiau nei 3 dienas, gausu.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top