Viena jauniausių profesorių Lietuvoje Vita Akstinaitė, daugiau nei dešimt metų gyvenusi ir dirbusi įvairiose pasaulio valstybėse, visada siekia aukščiausių rezultatų. Mokslininkė buvo nominuota „Globalios Lietuvos“ apdovanojimui, kuris skiriamas už indėlį į šalies raidą. Vienas naujausių mokslinių pasiekimų, kuriuo itin džiaugiasi pašnekovė, – „Oskarui“ prilygstantis apdovanojimas, skiriamas talentingiausiems Europos mokslininkams. Darbo ir asmeniniais tikslais keliaujanti Vita jau aplankė daugiau nei 50 šalių ir teigia, kad kelionės grūdina bei augina toleranciją.
Esate viena jauniausių Lietuvos profesorių. Ar visada svajojote gyvenimą susieti su mokslu? Ar kada nors buvote suabejojusi savo karjeros pasirinkimu?
Niekada negalvojau ir tikrai nesitikėjau, kad pasuksiu akademiniu keliu. Tiek bakalauro, tiek magistro studijų metu, tiek po jų dirbau informacinių technologijų industrijoje. Dėl tempo ir nuolatinio tobulėjimo galimybių darbas verslo srityje man tiko ir patiko. Studijuoti doktorantūroje nusprendžiau ne todėl, kad norėjau pradėti mokslininkės kelią, o dėl to, kad versle radau ir panorau išspręsti vadovo ego problemą. Ši tema mane įtraukė į mokslinius tyrimus ir nuo jos prasidėjo mano akademinė karjera. O toliau gyvenime įvyko tai, kas dažnai atsitinka: vieną įdomią darbinę veiklą keitė kita. Ilgainiui tapau pasaulyje žinoma mokslininke, teko dirbti bei gyventi Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Jungtinėse Valstijose ir Šveicarijoje. Kai myli tai, ką darai, atsiranda galimybių, veiklų ir, kaip sakoma, „dalykai tiesiog ima dėliotis“.
Studijavote Jungtinėje Karalystėje, dirbote Australijoje. Papasakokite, kaip susiklostė Jūsų gyvenimas, kad išvykote mokytis ir dirbti svetur. Ar buvote tuo patenkinta?
Viena iš mano gyvenimo vertybių yra nuolatinis mokymasis. Matyt, tai ir paskatino išvykti į Jungtinę Karalystę – ten studijavau prestižiniuose Londono universitetuose. Australijoje dirbau mokslinį darbą, buvau universiteto valdybos narė ir MBA programos vadovė (Verslo administravimo magistras – red. past.). Visuomet sakiau, kad po studijų tikrai grįšiu į Lietuvą. Ir grįžau… tik po vienuolikos metų gyvenimo ir darbo užsienyje (šypsosi).
Kai manęs klausia, kodėl išvykau ir kodėl grįžau, visuomet akcentuoju – šis pasirinkimas kilo ne iš kokio nors nepasitenkinimo tuometine gyvenimo situacija, o iš to, kad atsirado naujų mokymosi, darbo ar kitų tobulėjimo galimybių.
Esu iš tų žmonių, kurie visuomet taurę mato pusiau pilną. Taigi ir savo gyvenimo pasirinkimais esu patenkinta – be jų nebūčiau ten, kur esu dabar.
Apibūdinkite, kas yra lyderystė ir kokiomis savybėmis, Jūsų nuomone, turi pasižymėti lyderis.
Klasikinis lyderystės apibrėžimas: tai gebėjimas subtiliai darant įtaką įkvėpti komandą siekti bendrų tikslų. Stiprūs lyderiai dažniausiai pasižymi charizmatiška komunikacija (kiti tai laiko „sugebėjimu įkvėpti kitus“), gebėjimu klausyti, aiškia vizija, etinių principų laikymusi bei mokėjimu priimti sprendimus net sudėtingose situacijose. Taip pat reikėtų akcentuoti, kad dabartiniame vis skaitmenėjančiame pasaulyje, kur darbo rinkoje atsiranda virtualioji lyderystė, dirbtinis intelektas ir kitos inovacijos, lyderiams tampa svarbios ir kitos savybės: mokėjimas prisitaikyti prie pokyčių, lankstumas bei nuolatinis mokymasis.
Lyderis ir vadovas ne visada yra tapatu. Kokie skirtumai išryškėja tarp šių terminų?
Nors terminai „lyderis“ ir „vadovas“ dažnai vartojami kaip sinonimai, jie nėra tapatūs. Vadovas dažniausiai yra formali pozicija organizacijoje, o lyderis gali būti bet kuris asmuo, gebantis įkvėpti ir vadovauti kitiems nepriklausomai nuo savo pozicijos. Dažnai organizacijos turi net vadinamuosius „neformalius lyderius“, t. y. žmones, kuriuos kiti mato kaip lyderius, tačiau jie nebūtinai turi formalų vadovo vaidmenį organizacijoje. Taip pat kartais lyderiai ir vadovai yra skirstomi pagal darbo pobūdį – lyderis orientuojasi į žmonių motyvaciją ir vizijos kūrimą, o vadovas daugiau dėmesio skiria administraciniams ir organizaciniams aspektams. Žinoma, reikėtų paminėti, kad lyderis ir vadovas gali būti tiek skirtingi asmenys, tiek tas pats žmogus.
Su kokiais sunkumais susiduriate savo profesiniame kelyje? Kaip juos įveikiate?
Nesakyčiau, kad susiduriu su sunkumais. Viską laikau iššūkiais, kuriuos įveikę tampame stipresni. Iš iššūkių paminėčiau prioritetų nusistatymą. Kylant karjeros laiptais link vis aukštesnės pozicijos (taip pat vis dar norint išlaikyti darbo ir gyvenimo balansą), tinkamas prioritetų susidėliojimas tampa vis svarbesnis. Pradžioje atrodo, kad viskas yra vienodai svarbu, iki kol išmoksti atskirti tos svarbos lygius. Kitas iššūkis – pernelyg didelis noras viskam sakyti „taip“. Mane džiugina naujos veiklos, o tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, jog savo laisvą laiką skirsiu naujiems projektams. Taigi, su laiku mokausi sakyti „ne“ net ir veikloms, kurios atrodo įdomios ar dominančios.
Už savo mokslinį indėlį 2022 metais buvote nominuota „Globalios Lietuvos“ apdovanojimui. Ar tikėjotės tokio įvertinimo?
Buvau nominuota „Globalios Lietuvos“ apdovanojimui už indėlį į Lietuvos raidą švietimo, daugiausia lyderystės programų ir mokymo inovacijų, srityse. Šio pripažinimo nesitikėjau. Visuomet laikiausi principo, kad dirbti reikia siekiant pokyčio, o ne pripažinimo. Aišku, džiugu, kai atliktas užduotis, nuverstus kalnus ir įdėtas pastangas įvertina kiti (šypsosi).
Pelnėte ne vieną apdovanojimą, kuris susijęs su pasaulinio lygio moksliniais tyrimais. Koks laimėjimas Jums yra pats reikšmingiausias?
Galbūt tarptautinis pripažinimas mokslinėje bendruomenėje? Tam, kad tapčiau viena jauniausių profesorių ir pasiekčiau tarptautinį lyderystės ekspertės statusą, reikėjo įdėti daug darbo, laiko ir pastangų. Taigi, manau, reikšmingiausia yra ta akimirka, kai supranti, kad visos pastangos, viršvalandžiai ir kiti gyvenimo pasirinkimai pasiteisino.
Iš mokslinių pasiekimų labiausiai džiaugiuosi šiemet pelnytu Marie Curie Global Fellowship apdovanojimu. Jis skiriamas talentingiausiems Europos tyrėjams ir mokslo industrijoje prilygsta „Oskaro“ gavimui. Šiame projekte mano mokslinė veikla susijusi su naujausiomis inovacijomis – žmonių ir dirbtinio intelekto bei žmonių ir robotų komandų temomis.
Esate aplankiusi daugiau nei 50 šalių. Koks yra Jūsų dažniausias kelionių tikslas?
Myliu keliones! Keliauju tiek darbo reikalais, dalyvaudama mokslinėse konferencijose ir seminaruose, tiek asmeniniais tikslais: atostogos, draugysčių pasauliniu mastu palaikymas bei naujų kultūrų atradimas. Iki šiol esu gyvenusi, įskaitant Lietuvą, septyniose šalyse ir aplankiusi gerokai daugiau nei 50 šalių, kai kurias – 4–6 kartus. Kiekvienam žmogui linkiu rasti galimybių susipažinti su kitomis šalimis ir kultūromis – tai mus grūdina, augina toleranciją kitiems žmonėms, padeda juos suprasti, atveria mąstymą bei skatina dėkingumą už tai, ką turime savo šalyje.
Kaip manote, koks visuomenės požiūris į moteris vadoves?
Priklauso nuo šalies (šypsosi). Daugumoje Vakarų pasaulio šalių visuomenės požiūris į moteris vadoves yra teigiamas, o moterų vadovių skaičius nuolat auga. Aišku, vis dar yra šalių bei industrijų, kuriose tebeegzistuoja tam tikri stereotipai ir iššūkiai.
Remdamasi savo patirtimi galiu pasakyti, kad moterys vadovės gali būti labai stiprios ir talentingos. Kokių nors priežasčių, kodėl moteris negalėtų ar neturėtų būti vadove, tikrai nėra ir neturėtų būti.
Kokia Jūsų, kaip vadovės ir dėstytojos, nuomonė apie dirbtinį intelektą? Kokius privalumus ir pavojus įžvelgiate?
Dirbtinis intelektas (DI), kaip bet kokia kita nauja technologija, dažnai žmonėms kelia tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų. Aš manau, kad vystymosi nesustabdysime – technologijos toliau tobulės. Vadinasi, tam, kad būtume konkurencingi ir efektyvūs, turime žengti koja kojon su pažanga, įskaitant ir DI naudojimą. Manau, kad DI nepakeis žmogaus. DI padės žmogui kasdienes užduotis ir darbą atlikti našiau. Mes turime ne vieną tik žmogui būdingą savybę – autentiškumą, kritinį mąstymą, empatiją ir emocinį aplinkos supratimą. Taigi reikėtų neužmiršti lavinti šių svarbių savybių. Mano manymu, viena iš DI rizikų – etiškas jo panaudojimas. Tačiau tai – kiekvieno atsakomybė. Kaip ši technologija bus panaudojama, priklauso nuo mūsų pačių.
Ką patartumėte tiems, kurie patiria stresą ir pervargimą šiame skubančiame pasaulyje?
Paklausti savęs, ar tai, dėl ko patiriame stresą ir pervargimą, iš tiesų svarbu? Akcentuoju žodžius „iš tiesų“. Labai nedaug dalykų pasaulyje yra verti mūsų pervargimo ir sveikatos aukojimo. Pavyzdžiui, šeima – ji yra iš tiesų svarbi ir neįkainojama. Taigi, jeigu jaučiame, kad esame ties perdegimo riba dėl to, kas nėra iš tiesų svarbu, akivaizdu, kad atėjo metas pokyčiams.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Vitos Akstinaitės archyvo