174,4 mln. eurų (602,2 mln. Lt) – su tokia suma iš ES finansavimo ir valstybės biudžeto Lietuvoje atgimsta Jaunimo garantijų iniciatyva. Žvelgiant iš šalies, tai nuostabi programa, skirta padėti jaunimui susirasti darbą arba grįžti į švietimo sistemą. Viskas būtų šaunu ir paprasta, jei ši iniciatyva nekeltų papildomų klausimų apie valstybės požiūrį į jaunimo problemas ir jų sprendimo sistemas. Be to, norėtųsi aiškesnio siektinų rezultatų apibrėžimo.
Didžioji dalis visų Jaunimo garantijų programoje numatytų veiklų skirta „nemotyvuotiems, nesimokantiems ir nedirbantiems“ (kitaip tariant, NEET (angl. Not in Education, Employment or Training)) jaunuoliams skatinti, motyvuoti, perkvalifikuoti ir galybei kitokių priemonių, kurios jauniems žmonėms turėtų padėti sėkmingai įsilieti į darbo rinką. Matyt, pirmiausia reikėtų įvertini, kurios veiklos yra veiksmingesnės, kurios ne tokios veiksmingos. Vis dėlto kol kas į problemos sprendimo priemones žvelgiama paprasčiau: kuo daugiau pinigų priemonei skirta, tuo ji veiksmingesnė.
Šioje priemonių ir veiklų virtinėje kyla vienas klausimas: kokį rezultatą tikimasi pasiekti? Ir štai susiduriame su problema, kai matome, jog daugiau nei 90 proc. visų veiklų skirta problemos sprendimui esamuoju metu, nesusimąstant apie jos atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, iki 2020 metų yra pinigų, tad galime dirbti su nemotyvuotais, nesimokančiais ir nedirbančiais žmonėmis, o atėjus naujai kartai vėl prašysime pinigų. Jaunimo garantijų iniciatyvos siekiniuose pasigendama tikslo, kad sukurtos priemonės ir sukonstruotos schemos veiktų taip, jog po 5 metų tokių žmonių Lietuvoje būtų, tarkim, 50 proc. mažiau. Klestint tokiam vienpusiškam ir netoliaregiškam tikslui – dirbti tik prie dabarties problemų negalvojant apie ateitį, – pasigendama brandesnio valstybės planavimo ir požiūrio numatant aiškias ateities perspektyvas.
Žmonės sako, kad Jaunimo garantijų programa skirta „gaisrams gesinti“. Sutikime, dirbti prie esamų problemų irgi reikia, netgi būtina. Tačiau kartu būtina išsiaiškinti, kodėl kyla vadinamieji „gaisrai“. Kas jaunuolius paskatina mesti švietimo sistemą, ar ko trūksta, kad aukštųjų mokyklų absolventai lengviau rastų darbą ir net trumpam laikotarpiui nepapultų į NEET statistiką. Tik taip ateityje sumažinsime šios problemos mastą, tik taip užtikrinsime veiksmingesnį perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką, tik taip sumažinsime „gaisrų“, vėliau gesinamų pinigais, skaičių. Tačiau tam būtina sudaryti daugiau galimybių jaunimo garantijomis pasinaudoti moksleiviams ir studentams, kurie yra ir motyvuoti, ir besimokantys, tačiau galbūt ieškantys pagalbos karjeros planavimo srityje ar turintys socialinių sunkumų. Iš tiesų gaila, galbūt šiek tiek net keista, jog valstybės jaunimo politiką galima apibrėžti kaip politiką, kuri deda visas išgales, kad padėtų nei švietimo sistemoje, nei darbo rinkoje neaktyviems žmonėms, o štai motyvuotiems ir tikslų siekiantiems jaunuoliams tenka griebtis šiaudo, nors ir tas retai kada valstybės laikomas.
Siekiant ilgainiui pagerinti jaunimo nedarbo ir NEET statistiką, būtini siekiai, didesni nei vienas ES finansavimo ciklas. Būtinos priemonės, kurios ne tik „gesintų gaisrą“, bet ir mažintų jo pavojų. Reikia sukurti daugiau galimybių moksleiviams ir studentams naudotis Lietuvos darbo biržos sukurtomis priemonėmis ir darbo paieškos kanalais, karjeros konsultavimo paslaugomis.
Būtina mažinti finansinę naštą, kurią studentai patiria atlikdami studijų programose numatytas praktikas. Tai sudarytų galimybę studentams rinktis praktiką ne pagal tai, kokios jų finansinės galimybės, tarkime, gyventi Vilniuje, o pagal tai, kokias praktikos vietas jie mato kaip tinkamiausias savo karjerai. Sutikime, motyvuotas studentas kokybiškoje praktikos vietoje turi kur kas daugiau galimybių praktiką vėliau paversti darbo vieta, nei studentas, pasirinkęs praktikos vietą pagal tai, kur išgali pragyventi.
Jau dabar egzistuoja puikių pavyzdžių, kai su savivaldybės, universitetų ir jose veikiančių studentų organizacijų pagalba 10–12 klasių moksleiviams sudaroma galimybė savaitei atvykti į universitetą, jame pabūti kartu su studentais, eiti į paskaitas, užsiimti kitomis veiklomis ir pan. Taip sudaroma galimybė rinktis aukštąją mokyklą ne pagal lankstinuke pateiktą informaciją ar karjeros darbuotojo pasakojimą ir subjektyvią nuomonę, o atsižvelgiant į savo patirtį. Tokia galimybė dėl savanoriškai dirbančių studentų organizacijų 100 moksleivių kainuoja apie 6000 Lt per savaitę. Palyginti su pinigų suma, numatyta „gaisrų gesinimo“ iniciatyvai, tai – tik lašas jūroje. Tad galbūt laikas nustoti būti „ugniagesių“ valstybe ir susitelkti į problemų priežasčių šalinimą, o ne padarinių glaistymą?
Paulius Baltokas