Frida Kahlo – šiemet spalio 13–16 d. vyksiančio festivalio „In Latino“ simbolis – geriausiai žinoma dėl savo autoportretų. Juos dailininkė pradėjo tapyti po to, kai pateko į autoavariją ir buvo ilgam prikaustyta prie lovos. Fridos portretas netrukus papuoš ir vieną iš Vilniaus miesto sienų. Žemaitės skvere (greta Statistikos departamento, Gedimino pr. 29) kvepia dažais – menininkė Paulė Bocullaitė baiginėja piešinį, kuris netrukus praneš apie prasidėsiantį „In Latino“.
Šiemet P. Bocullaitė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už scenografiją Vido Bareikio spektakliui „Hamletas“. Daug laiko teatre praleidžiančiai merginai nesvetimas ir gatvės menas. VU Sveikatos ir sporto centro sieną pagyvinantis paplūdimys pieštas būtent Paulės, kuri savo kasdieniame darbe stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp iliustracijos, grafinio dizaino ir scenografijos.
Keletas klausimų Fridą piešiančiai Paulei.
Kaip manai, koks būtų buvęs Fridos ir Žemaitės susitikimas?
Įsivaizduoju, kad kokiame nors Vidurio Amerikoje vykstančiame vakarėlyje Žemaitė, pamačiusi cigaretę berūkančią Fridą, paprašytų jos pridegti pypkę. Tada Frida paklaustų, kodėl tokiame prašmatniame pobūvyje ji ryši skarele. Žemaitė atkirstų Fridai kažką apie identitetą ir nuo tos akimirkos jos rastų daug temų ilgam pokalbiui.
Kokią techniką naudojai piešdama Fridą? Kiek laiko užtrukai?
Tradicinę tapybą akrilu ir teptuku miksavau su „tikromis“ dirbtinėmis gėlėmis. Rudeniniai lietūs priešinosi tropinės tematikos paveikslo gimimui – teko daryti vieną kitą pertrauką, tad užtrukau beveik savaitę.
Kaip reaguotum, jei kitą dieną tavo portretas būtų apipieštas? Ar laikytum jį suniokotu?
Manau, kad tai natūralus procesas. Gatvės yra gyvos, tuo jos ir ypatingos. Jei bijočiau šios ypatybės, rinkčiausi galeriją ar kokią kitą saugią erdvę. Tik turiu perspėti piešėjus – šalia piešinio yra kamera, tad prie manęs proceso metu keletą kartų buvo priėję apsauginiai ir jiems turėjau parodyti leidimą piešti.
Kaip manai, kokia būtų Fridos nuomonė apie gatvės meną, jo judėjimą?
Nemanau, kad į tai ji žiūrėtų priešiškai. Juk tai buvo moteris, kovojusi su visuomenėje nusistovėjusiais standartais, o tai šiandien dažnai daro ir gatvės menas. Be to, jos vyras Diego Rivera yra nutapęs daugybę freskų. O jos, mano manymu, yra vienos iš gatvės meno pirmtakių.
Ar gatvės menas gali būti legalus ir taip pat paveikus kaip slapčia, pažeidžiant teisėtvarką daromi grafičiai?
Tikiu, kad gatvės menas gali būti paveikus nepriklausomai nuo to, ar jis sukurtas legaliai, ar ne. Svarbiausia, kad jis estetiškai ar konceptualiai paliestų pro šalį pėdinantį žmogų.
Migruoji tarp kelių meno sričių, gal po įvertinimo „Auksiniu scenos kryžiumi“ teatrui tapai ištikimesnė?
Taip, teatras užima vis didesnę dalį mano laiko. Nežinau, ar tai dėl to laimėjimo, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Stengiuosi vien juo neapsiriboti. Esu žmogus, kuriam reikia ir ant popieriaus papiešti, ir sintezatorių (nors ir nemoku) pamaigyti, ir plakatą sumaketuoti. Galiausiai teatre, ne kur kitur, susijungia daugybė medijų, galbūt dėl to jis ir ima viršų. Mano skirtingi pomėgiai gali susijungti būtent čia.
Jei turėtum galimybę rytoj iškeliauti į bet kurią pasaulio šalį, kurią rinktumeisi?
Šiuo metu labiausiai norėčiau aplankyti Urugvajų arba Braziliją.
Spalio 13–16 d. Vilniuje 11-ą kartą vyks Lotynų Amerikos kultūros festivalis „In Latino“. Šiemet kino seansus, diskusijas, kūrybines dirbtuves, degustacijas ir vakarėlius jungs žymios Meksikos menininkės Fridos Kahlo įvaizdis, asmenybė ir kūryba.
Nuotraukų autorė – Justė Urbonavičiūtė