Nuo šiol Sigutės Ach personažus bus galima rasti ir medalionų pavidalu. Lietuvos monetų kalykla liepos mėnesį išleido tris žalvarinius auksuotus medalionus ir vieną sidabrinį. Šia proga menininkė pasidalijo mintimis, kam skiria medalionus, kur slypi talismanų galia ir ką ji žada nuveikti per paskutinį vasaros mėnesį.
Jūsų kūrinių kraitį papildė dar vieni – medalionai. Kuo jų kūrimas skyrėsi nuo atvirukų piešimo ar knygų iliustravimo?
Šie medalionai – neeiliniai aksesuarai, kuriuos pagal mano piešinius kūrė Lietuvos monetų kalyklos metalo plastikos meistrai. Todėl, nors iš mano pusės tereikėjo kokybiško piešinio, jaučiuosi išmėginusi kažką nepaprasto. Mane sužavėjo galimybė savo personažus pamatyti kaip papuošalus. Dabar, matydama rezultatą, esu maloniai nustebinta gražiu ir kokybišku darbo atlikimu, skoningu medžiagų parinkimu, dailiu įpakavimu. Džiaugiuosi, kad šie mažo tiražo medalionai jau gali apsigyventi arti žmonių širdžių.
Ar Karvytė, Avelė ir Švelnukas buvo kurti galvojant apie konkrečius žmones? Galbūt Švelnukas labiau tiktų žmonėms, pasiilgusiems jaukumo, o karvytė – šėlionių?
Medalionų puošimui išrinkome mano „pačius pačiausius“ herojus: avelę, švelnuką, karvytę ir angelėlį. Jie mano kūryboje pasirodo nuolat, tarsi visos mano nerimtos filosofijos leitmotyvas.
Karvytė – linksma, kūrybiška, pakylėta. Ji simbolizuoja subtilių dalykų įkūnijimą. Ne veltui ji – leidyklos „Nieko rimto“ simbolis. Tekstas, gimstantis rašytojo vaizduotėje, tampa apčiuopiamu knygos puslapiuose ir įgauna jėgą keisti pasaulį. Šį medalioną skiriu linksmiesiems kūrėjams.
Švelnukas – tai dovana tam, kam reikia švelnumo. Arba jo yra labai daug širdy ir atėjo laikas dalytis. Tai itin jautri ir nuoširdi būtybė, lydinti mane nuo pat kūrybinio kelio pradžios.
Avelė taip pat ganosi mano kūrybos pievose seniai. Perskaičiusi „Mažąjį princą“ susižavėjau jo prašymu nupiešti avį ir piešiau visokias aveles. Žinoma, jos netiko, be to, princas savąją Avelę jau turėjo dėželėje su skylute. Tad manosios liko man. Jos su sparnais ir, manau, tiktų tiems, kas vaikšto pasakų pievomis.
O kas labiausiai džiaugtųsi gavęs Angelo medalioną?
Angelas mano kūryboje labai žmogiškas. Galima sakyti, kad tai – sparnuotumo būsenos simbolis. Atvirumas stebuklui, tarsi būtum atidaręs širdies kambarėlio langą į devynis pavasarius.
Ar tikite talismanų galia? Galbūt turite savo talismaną, nešantį Jums laimę?
Talismanais, kaip daiktais, nelabai tikiu, bet tikiu žodžio ir veiksmo galia. Ir jei su meile draugas man įteikia akmenėlį, nešioju jį kišenėje metų metus, jausdama, kad esu saugoma, mylima.
Tas pats ir su šiais gražiais medalionais. Jie – indai, į kuriuos reikia įpilti nuoširdų meilės turinį.
Jūsų palinkėjimas prie medalionų – kad jaukumo ir gyvenimo džiaugsmo širdis pripildytų sparnuotos būtybės. Kokie maži dienos džiaugsmai pripildo laimės Jūsų širdį?
Laimės nebeieškau, kažkada ją nusipiešiau. Ji lyg paukštė susisuko lizdą širdy ir kartais gieda. O aš stengiuosi gyvent taip, kad laimės paukštelis gerai jaustųsi. Rytais nusišypsau, išgeriu kavos, paskaitau mėgstamą knygą. O vasarą gyvenu kaime ir būna dienų, kai pati jaučiuosi esanti laimės paukšteliu.
Kas dar turėtų nutikti šią vasarą, kad galėtumėte rudenį sakyti, jog ši vasara buvo tokia, apie kurią svajoti galima?
Iki rudens liko rugpjūtis, vadinasi, ims kristi obuoliai ir žvaigždės, soduose apsigyvens tyla, nes išsiperėję paukšteliai nebečiulba pavasario giesmių. Atslinks minkšti rūkai ir taip saldžiai gnybtelės širdį švelnus ilgesys kažko… ko? Gal amžinybės, gal namie kepamo obuolių pyrago. Aš žinau, kad bus ir tas, ir tas. Kaip visad, optimistiškai tikiuosi, kad pyragas bus pirmiau.
Asmeninio archyvo nuotr.