Kai telefonu skambini neblėstančio grožio aktorei Janinai Matekonytei, reikia kiek palaukti, kol ji grįžta iš sodo ir nusimauna pirštines. „Sodinu gėles…“ – švelniu balsu pasako. Ir tau atrodo, kad net matai jos šypseną. Legendinė Lietuvos teatro ir kino aktorė, 1982 metais dainavusi K. Antanėlio ir S. Gedos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, sukurtoje pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džuljeta“, tapo pirmąja Lietuvos Džuljeta.
Didžiam žiūrovų džiaugsmui, J. Matekonytę galima išvysti ir televizijos eteryje. TV3 televizijos filme „Puolusių angelų miestas“ ji vaidina sūnaus santuoka itin besirūpinančią motiną. „Bandau padėti savo sūnui, miesto merui (akt. Alvydas Šlepikas) išsigelbėti nuo nesėkmingos santuokos. Tačiau, kaip ir gyvenime, tokios pastangos iš šono atrodo tiesiog juokingos“, – šypsosi pati du sūnus turinti moteris.
Motinos dažnai mėgsta kontroliuoti savo vaikus, net jau ir suaugusius, tačiau aktorė sako, kad savo vaikų gyvenimo nekontroliavo: „Vaikai turi savo gyvenimą ir patys privalo susiprasti, ką nori veikti. Žmogui dirbti nemėgstamą darbą yra tiesiog katorga. Kad ir kokia esame išmintinga žmonija, mokytis galime tik iš savo klaidų.“
Kartu su vyru kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu juodu turi du sūnus – Joną ir Antaną. Abu jau suaugę, o dabartinis didžiausias džiaugsmas – tuoj penkerių sulauksiantis anūkas Kristijonas. „Taip jau susiklostė, kad mus visą gyvenimą supa maži vaikai. Kai gimė Antanas, Jonui buvo jau trylika. O gimus anūkui, Antanas buvo sulaukęs pilnametystės“, – pasakoja ji ir juokiasi, kad niekaip „neišsilukštena iš mažų vaikų.“
Gal tai ir yra jos amžino grožio paslaptis? Metai bėga, tačiau aktorė, atrodo, nesikeičia. „Man atrodo, kad keičiuosi… Jokių grožio paslapčių neturiu. Ir laiko tam neturiu! Svarbiausia – gerai išsimiegoti“, – paprastą grožio formulę dėsto įspūdingo grožio moteris.
Menui neabejingi žmonės dar ir šiandien mena laikus, kai su miegmaišiais rikiuodavosi prie teatro bilietų kasų, kad tik gautų bilietą į legendinę „Meilę ir mirtį Veronoje“. Klausant miuziklo įrašų vis dar galima išgirsti romantiškus Janinos-Džuljetos ir Kosto Smorigino-Romeo balsus. „Visi turim didelių sentimentų tiems laikams. Ne tik mes, mūsų vaikai taip pat…“ – mano J. Matekonytė.
Aktorė prisipažįsta, jog anksčiau buvo skeptiškai nusiteikusi dėl vaidybos serialuose, tačiau jos požiūris keičiasi. „Televizija – proga užsidirbti duonos kąsnį. Teatro aktorių atlyginimai nėra labai džiuginantys“, – pripažįsta nusišypsodama ir priduria, kad didžiausias stimulas vaidinti „Puolusių angelų mieste“ buvo jį režisuojantis aktorius, rašytojas ir režisierius Alvydas Šlepikas.
„Esu skaičiusi jo eiles, su mano vadovaujamos teatro studijos vaikais esame dirbę su Alvydo medžiaga. Be to, dirbant su juo aikštelėje vyrauja tikra demokratija – galima siūlyti, tartis su juo. Jis yra tikras profesionalas“, – pagyrų režisieriui negaili aktorė.
„Vaidyba seriale man yra lyg vaistai nuo Alzheimerio ligos, – juokauja Janina. – Privalau telkti dėmesį į labai daug dalykų tuo pačiu metu: į veiksmą, charakterį, tekstą ir scenos viziją.“
TV3
Komentarų: 1
Straipsnio pavadinimas gražus, tačiau klaidingas. Pirmoji Lietuvos Džiuljeta buvo ne Janina Matekonytė, bet Marija Černiauskaitė Barauskienė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje….