Kaunietė Ernesta Gedvilienė nuo vaikystės svajojo gyventi svetur. Tad nesulaukusi nė pilnametystės emigravo. Tačiau po 16 metų, praleistų Anglijoje ir Ispanijoje, suprato, kad niekur kitur nebus taip gera kaip savoje šalyje. Grįžusi į Lietuvą, Ernesta ne tik atrado meilę, bet ir atgaivino savo meninį talentą. Šiandien jos kurti išraiškingi moterų paveikslai puošia interjerus Lietuvoje ir užsienyje.
Ankstyva emigracija
Gyventi užsienyje buvo Ernestos svajonė nuo vaikystės. Šį norą ji įgyvendino itin anksti – tuo metu jai nebuvo nė aštuoniolikos. Artimieji, išskyrus mamą, merginos sprendimo emigruoti nepalaikė.
„Išvykau būdama labai jauna – dar vaikas. Šeimai tai atrodė tragedija, vienintelė mama mane palaikė, tikėjo ir visiškai pasitikėjo. Ji žinojo, kad manęs neįmanoma sulaikyti, perkalbėti“, – pasakoja Ernesta.
Kaip ji teigia, išvykti paskatino didžiulis noras gyventi suaugusiųjų gyvenimą, įsivaizdavimas, kad nebus sunku užsidirbti pačiai. Nors dirbti būtinybės ir nebuvo – šeima gyveno gana pasiturinčiai. Kita išvykimo priežastis buvo meilė.
„Tuo metu mano pirmosios dukros tėtis jau buvo išvykęs į Angliją pas savo brolį ir atrodė, kad negalime gyventi vienas be kito. Jaunystė… Dabar viskas atrodo kitaip. Bijau net pagalvoti, ką atsakyčiau į tokį savo paauglės dukros akibrokštą“, – šypsosi pašnekovė.
Atvykus į savo svajonių šalį Angliją, neilgai trukus rožiniai akiniai nukrito ir įsivaizdavimas čia gyventi kaip pasakoje subliuško: prasidėjo sunkus darbas, nesutarimai su mylimuoju, malonias patirtis neretai keitė sunkūs išgyvenimai. Tačiau Ernesta dėl sprendimo išvykti niekada nesigailėjo.
„Nieko nesigailiu ir nieko nekeisčiau. Visos gautos pamokos, patirtys, išgyvenimai, sunkus darbas mane padarė žmogumi, žinančiu, ko nori iš gyvenimo, ko reikia siekti, kaip reikia suprasti kitą. Ir nesutrukdė šviestis, tobulėti, priešingai – skatino stiebtis, mylėti gyvenimą, išlikti žemiškai. Jeigu viso to nebūtų buvę, galbūt šiandien nebūčiau ten, kur esu dabar“, – sako pašnekovė.
Sunki pradžia Ispanijoje
Ernestos gyvenimo svetur istorija – ilga ir kupina permainų. Po beveik dvejų Anglijoje praleistų metų ji sugrįžo į Lietuvą, nes gyvenimas su širdies draugu apkarto. Jos teigimu, abiem koją kišo nemokėjimas spręsti tarpusavio santykių problemų dėl jauno amžiaus.
Lietuvoje Ernesta ilgai neužsibuvo. Kartu su sesers šeima išvyko į Ispaniją – Kanarų salas. Čia pradžia buvo sunki dėl biurokratinių kliūčių.
„Išvykdami net neįtarėme, kad taip ilgai užtruks susitvarkyti dokumentus, gauti leidimus čia gyventi ir dirbti. Buvome pasiėmę pinigų vos porai mėnesių, o gauti leidimams prireikė pusės metų, – pasakoja Ernesta. – Be dokumentų buvome tarsi surištomis rankomis, negalėjome legaliai dirbti, o reikėjo valgyti ir mokėti nuomą. Be to, tuo metu mano dukterėčiai tebuvo septyneri. Kartais gaudavome maisto iš Raudonojo Kryžiaus, bet to neužteko. Ten gyvenančių draugių šeimos padėdavo mums surinkti pinigus nuomai, kad neprarastume pastogės. Liksiu dėkinga joms visą gyvenimą, nes be jų pagalbos būtų tekę ir kokiam pliaže pamiegoti.“
Mesti planus ir grįžti į Lietuvą tuomet trukdė principingumas ir nenoras pasiduoti.
„Tuo metu mąstėme: negalim pasiduoti, kai gyvenimas siunčia tokį išbandymą. Ir ne veltui! Galiausiai pasiekėm tai, ko atvažiavom. Susitvarkę dokumentus, iškart įsidarbinom ir viskas nušvito kitomis spalvomis. Tik aš tuo metu jau buvau susitaikiusi su širdies draugu, gyvenančiu Anglijoje, tad padirbus keturis mėnesius teko vėl kelti sparnus į Didžiąją Britaniją. Tačiau neilgai trukus kartu parskridome į Fuerteventūrą“, – pasakoja Ernesta.
Fuerteventūroje jai sekėsi puikiai, išmokti ispanų kalbą nebuvo sunku. Vis dėlto ilgainiui ramioje saloje ėmė darytis nuobodu.
„Tai labai rami, sėsli sala, o mudu su vyru jauni, mūsų visi draugai, jau tuo metu ir mano sesuo gyveno Anglijoje. Tad praleidusi Kanaruose penkerius metus vėl atsidūriau ten, kur ir prasidėjo visa istorija. Tuo metu su ilgamečiu širdies draugu jau buvome susilaukę dukros Gutieros. Devynerius metus gyvenome tikrai neblogai, deja, kartais „atsitinka gyvenimas“… įvyko skyrybos“, – savo istorija dalijasi pašnekovė.
Nuojauta, kad Lietuvoje laukia dar geresnis gyvenimas
Netrukus po skyrybų Ernestai atėjo suvokimas, kad metas grįžti į Lietuvą.
„Po ilgo blaškymosi svetur nusprendžiau, kad pakankamai prisikeliauta ir suprasta. Suvokiau, kad be proto noriu namo, į savo Tėvynę! Širdis jautė, kad joje gyvensiu taip gerai, kaip dar niekad negyvenau. Ir iki šiol nė akimirkos nesigailėjau, kad grįžau namo“, – džiaugiasi pašnekovė.
Parvykus į Lietuvą, Ernestos asmeninis gyvenimas klostėsi puikiai. Čia ji iš naujo atrado meilę, sukūrė šeimą ir susilaukė dar dviejų vaikų.
„Grįžusi dar nebuvau pasiruošusi naujiems santykiams. Su pirmosios dukros tėčiu kartu išbuvome 17 metų – nuo paauglystės – ir atrodė, kad nieko nebereikia. Vis dėlto dėl prasiblaškymo nusprendžiau nueiti į pusiau aklą pasimatymą – pirmąjį gyvenime. Ir jis buvo lemtingas. Turbūt niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Ištekėjau, į pasaulį atkeliavo du mažyliai ir laksto po naujus mūsų namus. Esame didelė ir laiminga šeima. Niekada nemaniau, kad turėsiu tiek vaikų“, – šeimos idile džiaugiasi Ernesta.
Sau skirtą žmogų ji atrado itin greitai. Ernesta įsitikinusi, kad tam įtakos turėjo ankstesnė patirtis ir aiškus žinojimas, kokių santykių ir šeimos norisi.
„Mano laimės paslaptis tikriausiai yra ta, kad, pradėdama naują etapą su kitu žmogumi, aš jau žinojau, ko noriu iš gyvenimo, šalia kokio vyro jausčiausi gerai, ką reiškia šeima ir kaip iš tikrųjų tai turi atrodyti. Viskas atėjo su branda, gyvenimo patirtimi ir esu dėkinga sau už stiprybę, tvirtą stovėjimą ant kojų neprarandant sveiko proto, – pasakoja Ernesta. – Rolandas suteikia man dar daugiau stiprybės, pasitikėjimo savimi, ryžto. Jis visada palaiko, neleidžia nuleisti rankų ir skatina siekti tikslo. Mane žavi jo dėmesingumas, pagarba, rūpestis, ramybė. Aš esu gan ugningo charakterio, o jis – ramus. Kaip sakoma, pliusas traukia minusą. Mane sunku atlaikyti, o jis tą puikiai sugeba ir moka be vargo su manim susikalbėti.“
Atgaivintas talentas
Grįžusi į Lietuvą, Ernesta leidosi į naujo profesinio kelio paieškas. Galiausiai ėmėsi to, kas visą gyvenimą traukė labiausiai, – piešimo.
„Nuo pat mažens tėvai matė, kad esu gabi, turiu didelį norą ir talentą piešti. Mano amžiaus vaikai keverzodavo, o aš jau sugebėdavau aiškiai pavaizduoti objektus, per piešinius išreikšti mintį. Tačiau, užuot lankiusi dailės būrelį, vaikystėje lankiau įvairius šokius – nuo pramoginių iki gatvės šokių. Savo ateities nesiejau su piešimu, tai tebuvo mano meditacija, atsipalaidavimas paėmus į rankas pieštukus“, – prisimena pašnekovė.
Gyvenant svetur Ernestos aistra piešimui buvo stipriai prislopinta, aplinka nebuvo palanki savo kūrybingumui realizuoti.
„Jei būčiau sugalvojusi tokius paveikslus kurti gyvendama svetur, turbūt manęs niekas nebūtų supratęs, tikriausiai buvo ne ta aplinka. Piešdavau tik dukrai prireikus į mokyklą nunešti kokį nors darbelį. Mokytojos visada perduodavo man linkėjimų, pamačiusios Gutieros atneštus piešinius“, – šypteli Ernesta.
Parvykusi į Lietuvą iš pradžių moteris nusprendė tapti siuvėja. Tačiau po dviejų savaičių siuvimo pamokų suprato, kad tai visiškai ne jos sritis.
„Tie aštuoni mėnesiai siuvėjo mokslų buvo kažkokia katastrofa. Vis dėlto tai išėjo į naudą, nes sugrąžino mane į realybę. Per eskizavimo pamokas atsivėrė mano čakros ir pabudo meilė piešimui. Tada supratau, ką turiu veikti gyvenime. Grįžau namo, prisėdau ir netikėtai aplankė idėja, kad privalau piešti moterų veidus. Negaliu paaiškinti, kaip tai nutiko, ta mintis buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Greitai susidėliojau moters portretą, kokį norėčiau pasikabinti namuose, biure ar grožio salone. Ir taip gimė pirmieji moterų paveikslai“, – kūrybinio kelio pradžią prisimena pašnekovė.
Ernestos kurti paveikslai pasižymi jausmingumu, gyvumu ir išskirtinumu. Vaizduojamiems moterų veidams žavesio prideda lūpas puošiantys žėrintys kristaliukai, itin išraiškingos akys.
Menininkės darbai jau ne vienus metus puošia įvairius interjerus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Daug paveikslų iškeliauja į Ameriką, Angliją, Italiją, Ispaniją.
Ernesta sako, kad pasitaiko ir kiek keistų užsakymų: „Vienas keistesnių užsakymų buvo, kai žmogus norėjo, kad paveiksle nesimatytų moters veido, nes, pasak jo, tai yra per daug seksualu, o jis turi vaikų. Norėjo didžiulės skrybėlės, dengiančios moters veidą, ir kad už moters nugaros būtų kažkas panašaus į „duty free“ parduotuvę su buteliukais lentynose… Atsisakiau tokio užsakymo, nes nemėgstu, kai stato į rėmus ir pateikia nurodymus, kurie visiškai nesusiję su mano kuriamais darbais. Man labai svarbi kūrybinė laisvė.“
2023 metais surengta personalinė paveikslų paroda „Jausmingi moterų veidai“ Ernestai tapo dar didesniu postūmiu žengti kūrybiniu keliu. „Parodos atidaryme buvo daug nuostabių žmonių, visa jūra sveikinimų ir vandenynas gėlių. Tyliai savimi didžiavausi, rijau laimės ašaras, sunkiai galėdama patikėti, kad tai mano paroda“, – prisimena kūrėja.
Atmintyje versdama pastarųjų penkerių metų gyvenimo puslapius, Ernesta džiaugiasi savo sprendimu grįžti į Lietuvą, pasirinkta širdžiai miela veikla, tobulėjimu ir gausia šeima: „Šitiek patobulėta, šitiek pasiekta. Dalyvauta daugybėje renginių, išleista knyga su mano iliustruotu viršeliu, surengta personalinė paroda. Nauji namai, santuoka, trys nuostabūs vaikai. Ir jaučiu, kad gyvenime dar laukia labai daug gerų dalykų! Visada svajoju, nes mano svajonės linkusios pildytis.“
Kūrybingumas skleidžiasi ir maisto ruošoje
Greta kūrybos eina kita Ernestos aistra – kulinarija. Savo instagramo paskyroje „Ernestida“ pradėjusi dalintis šeimai ruoštų patiekalų nuotraukomis, ji iškart sulaukė nemažo susidomėjimo ir prašymų pasidalinti ne tik vaizdais, bet ir receptais. Taip ėmė augti kulinarinis tinklaraštis, o patiekalų receptai ne kartą atsidūrė žurnale.
Gamindama namuose Ernesta visuomet vadovaujasi principu: maistas lėkštėje turi atrodyti tobulai, nes pirmiausia valgome akimis.
„Visada mėgau gaminti ir viską pateikti estetiškai. Tikriausiai tai atėjo iš mamos, kuri nuolatos mums gamino kaip geriausiame lietuviškame tų laikų restorane. O dabar mano mama pati aikčioja iš nuostabos dėl mano patiekalų patiekimo ir skonio, – šypsosi pašnekovė. – Virtuvė – tai mano meditacijos centras, joje viską pamirštu ir tiek pasineriu į veiklą, kad galiu net negirdėti, ką man sako aplinkiniai.“
Penkių asmenų šeimai gaminti tenka nemažai. Tačiau Ernesta tikina, kad jai tai – ne vargas, o malonumas: „Gaminti man malonu. Kai tą darau savo šeimai, draugams, artimiesiems, nėra jokio vargo. Gal, jei dirbčiau kokiame dideliame restorane, būtų visai kitaip, gal neliktų tos meilės… Bet dabar tikrai mėgaujuosi.“
Ji įsitikinusi, kad kiekvienam įmanoma pamėgti maisto gamybą, tereikia atrasti tinkamų receptų.
„Daugybė mano patiekalų, kurių receptais dalijuosi, yra lengvai ir greitai paruošiami, skanūs ir malonūs akiai. Turiu nemažai pažįstamų, kurie nekenčia maisto ruošos, bet gamina namuose vadovaudamiesi manaisiais „Ernestidos“ receptais. Tai dar labiau skatina dalintis!“ – sako Ernesta.
Nemažai kulinarinių idėjų moteris pasisemia vaizdo įrašuose, kitų šalių virtuvėse, restoranuose. „Labai mėgstu lankytis įvairiuose restoranuose, ypač tuose, kur viskas pateikiama kitaip, įdomiai. Ragauju, analizuoju bandydama įminti, kokie ingredientai įeina į patiekalą, ir perkeliu į savo virtuvę pridėdama ką nors savo. Čia pasitelkiu ir kūrybingumą. Mano vyras lig šiol negali suprasti, kaip įmanoma parduotuvėje žiūrint į salotą mintyse nusipiešti, kokie patiekalai šiandien mūsų laukia“, – šypsosi pašnekovė.
Rūpindamasi šeimos mityba Ernesta neina į kraštutinumus ir nesistengia visiškai atsisakyti kurių nors produktų ar vaikytis kulinarinių madų. Jos nuomone, svarbiausia yra saikas ir balansas.
Išskirti vieno firminio savo patiekalo Ernesta negalėtų, nes tokių nemažai. „Daugelis labai mėgsta mano pusryčių idėjas, ypač keptus varškėčius. Troškiniai neatsilieka. O kur dar krevetės ir šniceliai“, – daugiausia pagyrų sulaukiančius valgius vardija pašnekovė.
Kitoks žvilgsnis į Lietuvą
Po 16 emigracijoje praleistų metų Ernesta sako į Lietuvą žvelgianti kitomis akimis. O ir šalies pokyčiai po tokio laiko tarpo – akivaizdesni.
„Po 16 metų, praleistų svetur, supratau, kad Lietuvoje mes gyvename labai gerai. Turime nuostabią gamtą. Čia didelė maisto įvairovė ir ypatingas susitelkimas į patiekimą, interjero jaukumą – daugelyje šalių tą gausi tik labai geruose restoranuose. Čia vyrauja švara, žmonės gyvena gražiuose namuose. Mane žavi lietuvių pasitempimas ir patriotizmas. Aišku, galėtume daugiau šypsotis. Galbūt reiktų daugiau atsipalaiduoti, bet toks jau tas mūsų būdas. Esame preciziški ir reikalaujame to iš kitų“, – įžvalgomis dalijasi Ernesta.
Vis dėlto kaip didžiausią Lietuvos pranašumą ji įvardija tikrų namų jausmą, savą kalbą ir artimus žmones: „Gera jausti, kad esi savo namuose, nereikia prie nieko taikytis, kalbi savo gimtąja kalba. Ir artimieji – mano atveju mama – šalia. Mama yra devintame danguje, nes dabar bent vieno iš jos trijų vaikų atžalos auga šalia.“
Inesa Uktverienė