„Gyvenimas įdomesnis už knygą. Kai jis intensyvus ir spalvingas, knygų rašymui nelieka nei laiko, nei noro“, − taip ilgai manė Kaune gyvenanti žurnalistė Rita Šemelytė. Vis dėlto, paraginta leidyklos, galiausiai ji ryžosi sukauptus kelionių po pasaulį įspūdžius vos per porą mėnesių suguldyti į knygą „Ugnies ir ledo kelionės“. Joje keliautoja kviečia pažinti tolimąją Antarktidą, Nepalą, Argentiną, Naująją Zelandiją ir kitus įspūdingus mūsų planetos kampelius.
Anksčiau pašnekovus tekdavo kalbinti Jums, dabar per susitikimus su skaitytojais ir interviu klausinėja Jūsų. Kaip jaučiatės, kai tenka pasakoti nebe apie kitus, o apie save, savo patirtį?
Kiekviena patirtis yra įdomi. Kai tenka pačiai atsakinėti į klausimus, jaučiuosi kaip kitoje barikadų pusėje, pajutau ir „kietą“ žurnalistinį smalsumą. Dabar dar geriau suprantu pašnekovus, kurie jaudinasi pasakodami apie save. O pasidalinti kelionių patirtimi, papasakoti įspūdžius, pristatyti knygą – tarsi vėl pasijusti kelyje. Smagu, kad žmonės domisi, klausinėja. Gyvename komunikacijos laikais, knyga turi būti skaitoma, ji neturėtų dūlėti lentynoje.
Daugiau papasakokite apie save ir didžiausius savo pomėgius.
Tikriausiai skamba paradoksaliai, bet man patinka skirtingi, rodos, nesuderinami dalykai – gamta ir kompiuteriniai žaidimai, lavinantys fantaziją, pažinimą ir loginį mąstymą. Mėgstu basomis vaikščioti po rasotą žolę, klausytis paukščių balsų ir miško ošimo, auginti gėles. Galėčiau gyventi mažame namelyje gamtoje – man svarbiau gražus vaizdas pro langą nei komfortas. Bet namuose, kuriuose dažniausiai ir dirbu, būtini trys dalykai: greitas internetas, geras kompiuteris ir išmanusis telefonas. Dar būtų gerai, kad buityje pavaduotų išmanieji prietaisai.
Knygų skaitymą dažnai pakeičiu garsinėmis knygomis, kad pavargusios akys pailsėtų nuo monitoriaus.
Vasaras dažniausiai praleidžiu Lietuvoje, keliaujame dviračiais, pėsčiomis ir automobiliu. Domiuosi vaistingaisiais augalais ir juos pažįstu, kai kuriuos auginu pati. Ežero pakrantėje greitai randu vandeninių mėtų, iš kalnų atsivežu raudonėlių, rausvųjų rodiolių, krūminių sidabražolių – aukštikalnėse jie sukaupia ypač daug eterinių aliejų.
Kas įžiebė aistrą kelionėms?
Mano kelionės prasidėjo nuo kalnų žygių: Tian Šanio, Altajaus, Kaukazo. Teko būti Urale su speleologais, tai tos pačios sienų vertikalės, tik po žeme. Nors buvo įdomu pamatyti požemių pasaulį, bet supratau, kad mano stichija – didelės erdvės, kai virš galvos atsiveria begalinis mėlynas dangus, paremtas baltomis kalnų viršūnėmis. Esu kalnų žmogus, tas gamtovaizdis mane įkvepia ir išlaisvina. Vėliau kelionių maršrutai persikėlė į Europos kalnus, nuo Skandinavijos iki Pietų Europos, užkopiau į aukščiausią Vakarų Europos viršūnę Monblaną. Šis kalnas kardinaliai pakeitė kelionių kryptį – pradėjome planuoti maršrutus po tolimus ir egzotiškus kraštus.
Esate uždavusi retorinį klausimą: „Ko žmonės ieško kelionėse?“ Ar galėtumėte atsakyti, ko jose ieškote Jūs?
Pirmiausia laisvės pojūčio, išsivadavimo nuo kasdieninės rutinos. Kelionėse tarsi atgimsti iš naujo, apima nenusakomas, su niekuo nepalyginamas laimės jausmas. Kiekviena kelionė praturtina įspūdžiais, pažinimu, emocijomis – tai kaip atversta įdomi, dar neperskaityta knyga.
Jūsų ir Vytauto Brazausko knygoje „Ugnies ir ledo kelionės“ skaitytojai pažins Antarktidą, Naująją Zelandiją, Argentiną, Nepalą, Gruziją. Kuo Jums ypatingos būtent šios pasaulio šalys?
Šios šalys pasirinktos neatsitiktinai. Kai pasiekėme tolimas ir egzotiškas šalis bei žemynus, praeitais metais nutarėme šauti į priešingą planetos pusę ir patyrinėti Naująją Zelandiją. Tomis pačiomis kryptimis Žemės rutulį apsuko pirmieji keliautojai, kurių vardais pavadintas salas, sąsiaurius, jūras radome Naujojoje Zelandijoje ir Antarktidoje. Naujojoje Zelandijoje gimęs Edmundas Hillary pirmasis įkopė į Everestą, motorinėmis rogėmis pasiekė Pietų ašigalį.
Ir šiais laikais kiekvienas gali patirti Kristupo Kolumbo atradimo džiaugsmą, pamatyti pasaulį savitai, išgyventi sukrečiančias akimirkas akistatoje su pasaulio architektūros šedevrais ir gamtos stebuklais.
Antarktida – turbūt tas pasaulio kampelis, į kurį veržtųsi nedaugelis. Kokiomis aplinkybėmis į ją keliavote? Galbūt galite papasakoti keletą ryškiausių prisiminimų?
Ekspedicija į Antarktidą buvo unikali. Šis žemynas nepanašus į jokią kitą pasaulio vietą. Iki Pietų Argentinos keliavome savarankiškai, lėktuvas nusileido Ugnies žemėje. Ušuajos uoste prisijungėme prie tarptautinės ekspedicijos. Praplaukus Byglio sąsiaurį pro Horno ragą laivas pasiekė Antarktidos krantus. Žemę užkloję amžini ledynai, vandenyne plaukiojantys gigantiški ledkalniai, žmonių nenutrypti balti kalnai ir pingvinų klegenimas – tai nepamirštami įspūdžiai. Antarktidoje griežti gamtosaugos reikalavimai, pingvinus stebėjome saugiu atstumu, bet jie žmonių nebijo, smalsiai mus pasitikdavo.
Prie Vedelio jūros patyrėme ir nuotykių – plaukiojant motorine valtimi staiga pajudėjo ledo laukas ir užtvėrė mums kelią. Gelbėjimo operacija truko kelias valandas – laivas trupino ledus, numetė mums virvę ir ištempė į atvirą vandens plotą.
Kuri iš minėtų šalių pasirodė artimiausia Jūsų širdžiai, kur būtų malonu gyventi?
Laimingų žmonių šalis pasirodė Naujoji Zelandija. Išvažinėjome šią šalį skersai išilgai ir retkarčiais apsidairydavau, kaip gyvena žmonės. Nors tai viena iš aukščiausią gyvenimo lygį turinčių pasaulio šalių, ten žmonės nesipuikuoja prabanga. Aristokratiškos, brandžios visuomenės požymis – kukli išorė ir turtingas vidus. Simboliškas pasirodė ir užrašas viename mieste: „Tobula taika.“ Zelandams pasisekė įsikurti salose, nutolusiose nuo didžiųjų pasaulio karo greitkelių. Vis dėlto man nepriimtinas požiūris, jog reikia lėkti ten, kur malonu, gražu ir gera, vien todėl, kad savi namai vargani. Be to, atvykėlis gali integruotis ir gerai jaustis tik margaspalvėje imigrantų minioje, tarp vietinių nebūsi savas.
Kokių ekstremalių potyrių teko patirti kelionėse?
Neieškau ekstremalių potyrių, bet kelionėse tokių situacijų neišvengsi. Naujojoje Zelandijoje naktį teko sprukti iš itin pigių nakvynės namų, kurių gyventojai mums pasirodė įtartini, nepanašūs į turistus. Kopiant į Monblaną kilo tokia stipri audra, kad naktį laužė palapines. Gruzijoje bandėme pasiekti Kazbeko viršūnę, bet kilus rūkui pasiklydome, laimei, netikėtai sutikome vienintelę grupę, pasirodo, tai buvo turistai iš Mažeikių. Nepale važiuodami vietiniu autobusu per kalnus mintyse atsisveikinome su gyvenimu, nes pakeliui matėme ant skardžio pakibusią mašiną, sužinojome, kad prieš savaitę kitas autobusas nukrito į prarają.
Įsitikinau, kad į brangias šalis galima keliauti pigiai, o po skurdžias kai kas sugeba keliauti prabangiai. Viskas priklauso nuo keliautojo poreikių.
Kelionę reikia pradėti planuoti iš anksto, maždaug prieš metus. Būtų gerai dar anksčiau pasidomėti, kaip kinta lėktuvų bilietų kainos priklausomai nuo sezono, iš kokių miestų pigiausi skrydžiai. Jei galite atostogų laiką derinti pagal bilietų akciją, sužvejoti mažiausią kainą nebus sunku. Pigiausia nakvynė − jaunimo nakvynės namuose. Juose apsistoja ne tik jaunimas (dažniausiai bendruose kambariuose), bet ir senjorai, kurie renkasi individualius apartamentus. Nakvynės namuose rasite ir virtuvę, kur pigiai pasigaminsite vakarienę. Maisto produktų kainos panašios kaip ir Lietuvoje, net ir Naujojoje Zelandijoje.
Per metus dirbantis žmogus gali sutaupyti kelionei, tereikia atsisakyti nereikalingų pirkinių, tinkamai susidėlioti prioritetus ir kryptingai siekti tikslo.
Ar yra tokių šalių, kurios Jums neįdomios arba į jas keliautumėte paskutines?
Neįdomių šalių nebūna, yra tik lengviau pasiekiamos ar esančios arčiau Lietuvos. Kol kas atidedame pastarąsias, kol neišblėso entuziazmas apkeliauti tolimiausius kraštus, pasiekti sunkiau įveikiamus maršrutus.
Tikriausiai ruošiantis tolimoms kelionėms tenka sukaupti nemažą žinių bagažą?
Savo keliones planuotoju ir organizuoju savarankiškai. Tai man teikia didžiausią malonumą, tarsi pailgina kelionės laiką. Planuodama maršrutą domiuosi lankomais objektais, tad žinių bagažas susikaupia natūraliai. Surinkta informacija leidžia lengviau orientuotis atvykus, dažnai svetimoje šalyje iš karto pasijuntu kaip namuose. Ne viską pavyksta sužinoti prieš kelionę, dar ir grįžusi namo papildau žinias.
Galbūt jau planuojate naujas kelionių kryptis?
Nauji kelionių maršrutai jau kirba, tikriausiai tai bus Pietų Amerika. Kai keliavome į Antarktidą, užkabinome piečiausią Argentinos tašką – Ugnies žemę − ir pačioje šalies šiaurėje besitaškantį Igvasu krioklį, Buenos Airėse paragavome didkepsnių, bet tikrosios Pietų Amerikos taip ir nematėme.
Kodėl Jūsų pirmoji knyga pasirodė tik dabar? Ar suguldyti į ją kelionių prisiminimus užtruko ilgai?
Į pirmąjį klausimą būtų galima atsakyti paprastai – knyga atsiranda tada, kai ateina laikas.
Pati kažkada esu sakiusi, kad gyvenimas įdomesnis už knygą. Kai jis intensyvus ir spalvingas, knygų rašymui nelieka nei laiko, nei noro. Nors esu girdėjusi ne tik paraginimų, bet ir konkrečių metodinių patarimų iš rašytojų, kaip kuriami tekstai, bet esu per daug gaivališka, kad susikaupčiau kasdieniniams užrašams, detalių fiksavimui. Be to, maniau, kad dirbant žurnalistinį darbą knygai laiko tiesiog nelieka fiziškai. Pasirodo, viskas įmanoma. Knygą parašyti turėjau per du mėnesius. Žinoma, darbą paspartino kelionių straipsnių archyvas „Šeimininkės“ žurnale. Per keletą metų tekstai subrendo kaip geras vynas, galėjau atsijoti vertingiausias dalis.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Ritos Šemelytės asmeninio archyvo