Poezijos svarba mūsų gyvenime

Gamtai pasipuošus baltu kilimu, norisi pasamprotauti apie eiliuoto žodžio galią mūsų gyvenime. Ne vienam šio straipsnio skaitytojui turbūt jau sukirbėjo mintis, kad nemėgsta poezijos. Tai daugeliui mūsų įprasta staigi emocinė prieštaringos minties atmetimo reakcija. Tad noriu pasakyti stop, dar paskaitykite porą sakinių, o tada jau bus, kaip bus. Nė vienas iš mūsų nesame abejingi poezijai, tik skirtingomis formomis ją priimame. Linkėjimai įvairiomis progomis, sveikinimai, tostai dažnai būna eiliuoti, o ar lengvai prisimintumėte dieną, kurią negirdėjote nė vienos dainos?

Žinome daugybę dainų, jų priedainių ar atskirų frazių, tik abejoju, ar įvardytume bent ketvirtadalio jų teksto autorius. Dalį jų dar vadiname liaudies dainomis, retokai tesusimąstydami, tiesa tai ar tik spėjimas. Tad telieka konstatuoti, kad be poezijos mūsų gyvenimas neįsivaizduojamas.

Utenos rajono Užpalių kultūros centro lankytojai trumpiausiomis metų dienomis turėjo galimybę gyvai išgirsti dainomis tapusias eiles ir pabendrauti su fizikos mokytoju, išleidusiu dvi poezijos knygas.

Džiaugiantis 2016 metais bendruomenę vienijusiomis kultūrinėmis veiklomis, nostalgiška romantinės muzikos skraiste užpaliečius apgobė Zarasų rajono Salako kultūros centro ansamblis „3in1“ (vadovė Rasa Lukošiūnaitė). Ansamblio dalyviams Audronei ir Osvaldui Macijauskams tai buvo grįžimas į aplinką, kurioje jaunystės metais patys kvietė susiburti užpaliečius. Kartu dainuotas dainas ar organizuotus renginius iš užmaršties budino prisiminimai ir nuotraukos.

Prisiminimais apie Užpaliuose praleistą laiką dalijosi ir poezijos knygų „Pasaulio linijos“, „Neskubančio laiko namai“ autorius Vytautas Deksnys. Salėje susirinkusiems gimnazistams, buvusiems kolegoms mokytojams ir kitiems bičiuliams knygų autorius prisipažino, kad pirmoji knyga sudėta iš eilių, parašytų Užpaliuose. Likimo vingiams pastūmėjus link gimtine alsuojančio Rokiškio, kaip teigia V. Deksnys, Užpaliai liko su juo. „Kai būna sunku, persiskaitau eilėraštį, nusiraminu ir matau, kad gražu“, – pasakojo poetas neslėpdamas, jog dabartiniai mokiniai per fizikos pamokas nevengia užsiminti apie poeziją. Taip pat svečias sakė, kad poetinis žodis artina kartų bendravimą ir stiprina mokytojo ir mokinio santykį.

Prisimenant Sausio 13-osios įvykius skaityti savo ar kitų užrašytas mintis Užpalių kultūros centro lankytojams jau įprasta, bet choro atliekamos žinomų poetų dainos žiemos siautulyje skambėjo pirmą kartą. Utenos kultūros centro moterų choras (vadovė Sandra Čipkutė) išdainuotomis Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Miškinio eilėmis susirinkusiųjų mintis nubloškė į 1991 m. sausį. Tomis dienomis mums drąsos bei ryžto teikė malda ir daina, kuriai žodžius parašė poetai, nesusitaikantys su santvarka, kurioje gyvenome. Anot Vytauto Deksnio, kūryba – tai antras gyvenimas, kuriame kuri sau antrąjį vaizdą, geresnę emocinę būseną. Kalbant apie poeziją ir jos galią išreikšti jausmus išsisakant net nepažįstamam skaitytojui ar klausytojui, renginio svečias pasiūlė būdą sulaikyti tautiečius Lietuvoje. Turėtume kiekvienas pasisodinti medį, dar geriau – sodą ir nepamiršti rūpintis juo.

Vedami prieraišumo medžiui ar sodui kažkas savo mintis išsakysime popieriaus lapui, pasidalinsime su artimu bičiuliu, taip įsisukdami į verpetą, vienijantį mus.

Ir bus vakaras lėtas, raudonas,

O jei bus šalia ir žmonių,

Paprašysi atriekti tau duonos,

Gal atpjaus ir šiek tiek lašinių.

Lai tas vakaras būna toks lėtas,

Kaip sapnuojas sapne,

Užrašys jį į lapą poetas,

Užrašys – gal ir ne.   (Vytautas Deksnys)

Birutė Minutkienė

Nuotraukos Sauliaus Šlyžio ir Marijaus Kaukėno

Senos nuotraukos yra iš Audronės ir Osvaldo Macijauskų asmeninio archyvo