Nors naujoji Lietuvos valdžia švietimą įvardija kaip vieną svarbiausių prioritetų, pirmieji jos žingsniai verčia sunerimti, ar šis prioritetas neliks tik skambiais žodžiais. Politologas Ainius Lašas baiminasi, kad Seimas gali pristabdyti esminius strateginius žingsnius.
„Labai tikiuosi, kad tas visur skambantis darnos motyvas netaps savaiminiu tikslu. Darnos dėl darnos principas jau buvo taikomas pastaruosius kelerius metus ir rezultatai tikrai nedžiugina“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo darbuotojas dr. A. Lašas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad naujosios valdžios veiksmams ir prioritetinių klausimų nustatymui gali didelę įtaką daryti religinės nuostatos.
Pirmieji naujosios Lietuvos valdžios žingsniai, pavyzdžiui, siekis uždrausti šaldyti embrionus ar didinti akcizą alkoholiui, sukėlė daug aštrių diskusijų, prieštaringų vertinimų. Ar galime tai vadinti indikatoriumi, parodančiu, kaip vyks naujojo parlamento darbas, kokios sritys bus prioritetinės?
Prognozuoti sunku, bet pirmas įspūdis yra svarbus, nes jis turi išliekamąją vertę. Rinkėjų dėmesys politikai dar nėra nuslūgęs ir todėl naujoji valdžia turi progą pasidėti tvirtą pamatą tolesniems veiksmams. Tačiau vietoje pirmo atsargesnio žingsnio mes matome labai kietą ir dogmatišką vienos pozicijos forsavimą.
Sunku suprasti, kodėl negalima palikti abiejų nevaisingumo gydymo metodų (neapribojant vieno iš jų) ir pasižiūrėti, kaip jie veikia praktikoje. Surinkus pakankamai duomenų ir juos išanalizavus, už kelerių metų jau būtų galima daryti tam tikras korekcijas. Jei naujas metodas veikia taip pat efektyviai ir neturi rimtų pašalinių pasekmių, tada jį galima iškelti kaip prioritetinį.
Kaip svarbias valstybei reformas gali paveikti nemažos dalies valdančiųjų aiškiai išreikštos religinės nuostatos?
Kai svarbių reformų pagrindu tampa vienokios ar kitokios religinės doktrinos, jos gali užgniaužti diskusiją ir kompromisų paiešką demokratinėje visuomenėje. Juk doktrinos nereikalauja įrodymų. Jos reikalauja tikėjimo.
Taigi ateinama su išankstine „tiesos“ nuostata, kuri a priori traktuojama kaip viršesnė už visas kitas. Ir ta viršenybė kyla ne iš argumento įtikinamumo, o iš tariamai transcendentinės nuostatos prigimties. Apskritai tai, kas svarbu ir reformuotina iš tam tikro religinio taško, nebūtinai yra aktualu iš bendresnės visuomeninės perspektyvos.
Nesupraskite klaidingai. Jokiu būdu nerekomenduoju užgniaužti religinės laisvės, bet sekuliarioje valstybėje vienokia ar kitokia religinė perspektyva yra traktuojama lygiavertiškai su visomis kitomis. Ji gali „nugalėti“, bet ji neateina su kažkokia privilegijuota iš dangaus aura.
Daugeliui apskritai kilo abejonė, ar prieš tai minėtas klausimas tikrai yra pats svarbiausias šiuo metu, kai prieš rinkimus ir dabar akcentuojama, kad, pavyzdžiui, vienas valstybės prioritetų yra švietimas?
Kaip jau minėjau, religinė problematika nebūtinai sutampa su visuomenine. Todėl iš principo tokia įvykių eiga stebėtis nevertėtų, bet įtariu, jog nemaža dalis rinkėjų nebuvo pamatę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos religinio dėmens. Taigi jie sulaukė staigmenos!
Bet kartu nepamirškime, jog tai tik pirmi naujos valdančiosios daugumos žingsniai. Dar laukia ne vieni darbo metai Seime, tikėtina, jog bus sugrįžta prie numatytų prioritetų.
Ką girdite iš dabartinės valdančiosios daugumos švietimo politikos klausimais? Ar aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, apie kurį tiek daug kalbama pastaraisiais metais, gali įvykti?
Jei pažvelgtume atidžiau į neseniai paskelbtą Vyriausybės programą, tai joje minima Lietuvos mokslo ir studijų fragmentacijos problema. Taip pat kalbama apie būtinybę sutelkti aukštųjų mokyklų žmogiškuosius išteklius. Be to, žinome, jog naujoji švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė savo laiku yra išsakiusi paramą aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo idėjai.
Taigi iš pirmo žvilgsnio Vyriausybė uždegė žalią šviesą optimizavimui, bet daryti tvirtų išvadų neskubėčiau. Seime bei akademinėje bendruomenėje pasigirsta ir ganėtinai skeptiškų balsų. Vietoje tinklo optimizavimo siūloma tik studijų dubliavimo mažinimo strategija. Mano nuomone, tai labai ribotas žingsnis, nesprendžiantis esminių struktūrinių aukštojo mokslo sistemos trūkumų, bet toks pasiūlymas yra ir jis turi savo rėmėjus.
Esate viešai pasidžiaugęs, kad švietimo ir mokslo ministre tapo savo srities ekspertė, buvusi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovė J. Petrauskienė. Jūsų vertinimu, ar naujame Seime ji turės galimybę priimti strategiškai svarbiausius švietimui sprendimus?
Galimybių yra, bet bijau, kad Seimas gali pristabdyti esminius strateginius žingsnius. Labai tikiuosi, jog tas visur skambantis darnos motyvas netaps savaiminiu tikslu.
Darnos dėl darnos principas jau buvo taikomas pastaruosius kelerius metus ir rezultatai tikrai nedžiugina. Darnos viduje reikia tam, kad galėtume visiškai išnaudoti savo aukštojo mokslo sektoriaus potencialą ir adekvačiai konkuruoti tarptautinėje mokslo rinkoje.
Pasižiūrėkime atidžiau į estus. Jie žada konsoliduoti aukštojo mokslo tinklą iki trijų universitetų, nes nori sumažinti vidinę konkurenciją ir padidinti tarptautinį Estijos aukštojo mokslo ir studijų svorį. Su konsolidacija ir atitinkamomis investicijomis ateina galimybės pritraukti pasaulinio lygio specialistus į aukštojo mokslo sektorių, tai savo ruožtu yra investicija į visą šalies ateitį.
Kokius įvardytumėte svarbiausius darbus, kuriuos reikėtų atlikti reformuojant Lietuvos aukštojo mokslo sistemą?
Svarbių darbų yra tikrai daug ir jų visų neišvardysiu, bet labiausiai norisi, kad būtų mąstoma kompleksiškai. Dažną kartą pas mus susitelkiama į vieną ar kitą aspektą – studijų krepšelius, nemokamą mokslą ar finansavimo padidinimą – ir tai staiga tampa kažkokia panacėja. Po kelerių metų pamatoma, kad tokie nišiniai veiksmai nieko nepasiekia, o dažną kartą tik dar labiau komplikuoja situaciją.
Taigi siūlyčiau imtis visapusiško problemos sprendimo: optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą (tai savaime pašalins ir studijų dubliavimosi problemą), perorientuoti mokslo finansavimą skatinant tarptautiškumą, investuoti ES struktūrines lėšas į profesūros naujų įgūdžių lavinimą, sukurti fondus pasaulinio lygio specialistų pritraukimui bei mūsų jaunimo studijoms geriausiuose pasaulio universitetuose ir pagaliau padidinti bendrą sektoriaus finansavimą.
Tikrai būsiu kažką praleidęs, bet būtent tokio tipo kompleksiška reforma gali pakylėti mūsų aukštąjį mokslą į visiškai naują kokybinę plotmę ir pagaliau perkelti jį į XXI amžių. Būtent tokio tipo reformą ir linkiu įgyvendinti naujajai švietimo ministrei!
KTU