Prieš keletą mėnesių teko lankytis Vilniaus tuberkuliozę gydančioje įstaigoje. Buvo tikrai nejauku sužinoti, kad atvira tuberkuliozės forma sergantys ligoniai retsykiais pabėga ir lyg niekur nieko lankosi artimiausiame prekybos centre. Ligoninei trūksta lėšų sargams, aplinkos stebėjimo kameroms. Ten gydosi nemažai asocialių žmonių, kurie ir girtauja, ir triukšmauja, o policijos pareigūnai nenoriai peržengia įstaigos duris – bijo užsikrėsti.
Prieš keletą dienų žiniasklaidoje sušmėžavo informacija, kad policija ieško iš Marijampolės ligoninės pabėgusio atvira tuberkuliozės forma sergančio piliečio iš Kalvarijos. Pavojus užsikrėsti gresia kiekvienam, jį sutikusiam.
Naujagimius nuo TBC atsisakančios skiepyti motinos yra tikrai labai „drąsios“, jos, matyt, yra užtikrintos, kad vaikų tėčiai ar pačios, netyčia užsukusios į tą pačią parduotuvę, yra apsaugotos nuo galimybės užsikrėsti…
Socialiniuose tinkluose ir visuomenėje verda diskusijos – privalomi skiepai reikalingi ar ne. Vieniems akivaizdu, kad skiepyti vaikus būtina, bet yra tėvų, kurie įsitikinę, jog skiepai yra kenksmingi vaiko organizmui, todėl jų vaikai auga neskiepyti. Savo vaikų neskiepijančios mamos tvirtina, kad skiepai kenkia vaiko organizmui, pažeidžia natūralų jo imunitetą, dalis mamų atsisako skiepyti vaikus iki vienų metų. Tačiau yra ir labai kategoriškų, kurios tvirtina, kad niekada ir neskiepys.
Tokių diskusijų rezultatas – atsisakančių skiepyti vaikus tėvų skaičius po truputį auga. Ar neskiepyti vaikai nesudaro grėsmės savo bendraamžiams? Tikėtina, kad šią statistiką šiek tiek pakoreguos sprendimas neskiepytų vaikų nepriimti į vaikų darželius. Skiepų priešininkams teks kurti alternatyvias vaikų ugdymo įstaigas.
Kyla ir natūrali grėsmė, kad griežtas sprendimas sukels didesnį pasipriešinimą, mobilizuos privalomų skiepų priešininkus, kiti gali įžvelgti ir žmogaus teisių pažeidimą. Tad diskusija visuomenėje turi vykti, tačiau remiantis objektyvia statistika ir nesuinteresuotų medikų bei mokslininkų nuomone.
Kai pasaulyje imta masiškai skiepyti, sergamumo statistikos kreivės sparčiai krito žemyn. Tokių sunkių ligų, kaip kokliušas, difterija, stabligė, tymai, raudonukė, epideminis parotitas, hepatitas B, sumažėjo daugiau nei 90 proc., o kai kurių ligų net 99 proc.
Nuo 1990 metų Lietuvoje skiepai yra valstybės finansuojama programa. Yra sudarytas nacionalinis skiepų kalendorius, apie kurį tėvus informuoja vaiką prižiūrintis medikas. Šis kalendorius yra nuolat tobulinamas. Nuo 1996 m. sudaryta galimybė tėvams ir patiems nupirkti savo vaikams papildomų vakcinų, kurios nėra finansuojamos.
Medikų teigimu, pavojingiausios naujagimiui ligos – tuberkuliozė ir hepatitas B. Vaikas gali užsikrėsti nuo mamos, nes ji, net ir pati to nežinodama, gali būti ligos nešiotoja. O žaibinis hepatitas B, deja, gali baigtis mirtimi. Todėl per pirmąsias 12 valandų naujagimis yra paskiepijamas. Sutikti tuberkuliozės lazdelę yra dar paprasčiau, nes ši liga paplitusi kur kas labiau. Naujagimiams įskiepyta vakcina neapsaugo nuo užsikrėtimo, bet ji apsaugo nuo itin sunkių tuberkuliozės formų: tuberkuliozinio meningito, išsėtinės sisteminės tuberkuliozės.
Abejingumo ir skepticizmo šarvą lengviausiai pramuša asmeninė patirtis – susidūrimas su liga ir jos padariniais. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad, atrodytų, nuo tokios „vaikiškos“ ligos, kaip vėjaraupiai, galima atsidurti per vieną žingsnelį nuo mirties. Iki tol, kol savo ausimis išgirdau suaugusios moters pasakojimą apie itin sunkią ligos formą, gana abejingai reaguodavau į visuomenėje nuolat iškylančias diskusijas apie skiepų naudą ir žalą. Tačiau dabar jau tikrai nenoriu, kad virstume begemotais…
A. Kontrimienė