Projekto „Misija Sibiras“ 2016 m. dalyvio Karolio Žemaičio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime:
Gerbiami minėjimo dalyviai,
didelė garbė šiandien stovėti prieš jus ir kalbėti jaunų žmonių vardu. Tai didelis įpareigojimas, nors proga turbūt ne pati lengviausia. Kad ir kaip būtų, ši diena nėra skirta švęsti. Minime Gedulo ir vilties dieną. Mes prisimename tragiškus 1941-ųjų įvykius, pagerbiame aukas, jų atminimą. Vis dėlto leisiu sau pasakyti, šiandien nėra ir diena liūdėti. Anaiptol. Prieš šią mano mintį nurašydami nepatyrusio jaunuolio svaičiojimams leiskite man baigti.
Projekto „Misija Sibiras“ daugeliui iš jūsų pristatinėti greičiausiai nereikia. Jau vienuoliktus metus įgyvendinamas projektas seniai pranoko pirmuosius organizatorių, jaunų žmonių, lūkesčius. Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėtas projektas šiandien yra tapęs savotišku nacionaliniu reiškiniu. Jeigu jūs išeitumėte į gatvę ir paklaustumėte bet kurio žmogaus, ar jis žino projektą „Misija Sibiras“, turbūt didžioji dalis atsakytų teigiamai. Kažkas galbūt bus matęs dokumentinį filmą, kažkas galbūt bus paaukojęs, kažkas dalyvavęs projekto pristatyme, kažkas galbūt pildė dalyvio anketą. Per dešimtmetį nuveikta tiek daug, kad visus pasiekimus būtų sunku ir išvardyti. Vien praėjusią savaitę Tomske atidengtas paminklas lietuvių tremtiniams, kuriam pamatus padėjo praėjusių metų projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija ir nuoseklus darbas siekiant istorijos išsaugojimo.
Kartais pasigirsta kalbų, kad „Misija Sibiras“ yra viešųjų ryšių projektas. Kad mes esame populiarus projektas, „popprojektas“. Ir tai mums yra didžiulis įvertinimas. Nes mes kas dieną dirbame tam, kad kuo daugiau jaunų žmonių išgirstų mūsų istoriją, suprastų laisvės ir demokratijos kainą. Išmoktų didžiuotis savo valstybe ir ją gerbti. Daugiau nei 180 projekto pristatymų per metus, susitinkame su jaunimu mokyklose, bendruomenėse, išeivijoje. Įvyks 15-oji ekspedicija į lietuvių tremties vietas Sibire, iš viso per dešimtmetį 10 tūkst. jaunų žmonių norėjo tapti misijos dalimi. Šiais metais tokių buvo daugiau negu 800 į 16 vietų. Ir tai yra skaičiai, kuriais mes didžiuojamės, tai yra nuoseklaus darbo rezultatas, nebijant ateiti pas jaunus žmones ir kalbėti jų kalba viliantis, kad pilietiškumas, sveikas ir atsakingas didžiavimasis savo valstybe taps visuotinis, taps „popsas“ gerąja prasme.
Dažnai mes ir patys susimąstome, kas yra projekto sėkmės raktas, kodėl jaunimo iniciatyva sugeba ne tik išlikti, bet ir visą dešimtmetį augti ir tobulėti. Kiekviena karta Lietuvoje daugiau nei 200 metų turi savo didįjį sukrėtimą, didįjį virsmą, kurį mitologizuodama perduoda kitai kartai. Po ATR padalijimų vyko du carinės Rusijos sukilimai, nepriklausomybės kovas įkvėpė „Aušros“ ir „Varpo“ epocha. Mūsų seneliai išgyveno II pasaulinio karo, pokario kovų dramą, mūsų tėvai kėlė trispalves roko maršuose, Baltijos kelyje ir stojo prie barikadų 91-aisiais metais. Kiekviena karta turi savo istoriją, savo mitą, kurį perduoda savo vaikams.
Ir čia užaugome mes – nepriklausomybės vaikai, kuriems laisvė yra absoliučiai natūrali gyvenimo forma. Kurie negali ir nelabai nori įsivaizduoti ekonominį nepriteklių ar asmens laisvių suvaržymą. Ir mums uždėta didžiulė atsakomybė – čia yra tie vaikai, kurie bus kitokie, čia ta naujoji karta, ta naujoji Lietuva. Tik žaidimo taisyklės mums kai kuriais atvejais yra gerokai sudėtingesnės. Mes neturime kovoti su sistema, kažko griauti. Mūsų kova dažnu atveju yra mūsų pačių galvose, bandant suprasti ir atskirti, kas yra teisinga, o kas ne. Kas yra melas, o kas tiesa. Ir būtų naivu tikėtis, kad užaugę pavydžiai besiklausydami nepriklausomybės atkūrimo legendų mes nesugalvosime savo nuotykio. Savo legendos, kuria dalysimės su savo vaikais. Ir ši legenda yra kitokia nei daugelis buvusių. Mums nereikia slėptis miškuose, mes negriauname sistemos. Mes kuriame Lietuvą tokią, kokia ji yra, nes kitokios mes nematėme ir net negalime įsivaizduoti. Važiuojame į Sibirą ne tik sutvarkyti kapinių ar sutikti tremtinių, važiuojame į Sibirą tam, kad grįžę čia galėtume susitikti ir įkvėpti jaunus žmones.
Po poros valandų mes pradėsime 1941-ųjų metų tremtinių vardų skaitymus. Daugiau nei 22 tūkstančiai vardų ir pavardžių skambės garsiai. Tik šį kartą ne beširdžių budelių sąrašuose, o orių ir laisvų piliečių lūpose. Kiekvienas iš jų, mūsų pilietis, lietuvis, lenkas, žydas, rusas, totorius, bus prisimintas. Ateikite ir prisijunkite prie skaitymo. Skaitysim ilgai, kol bus perskaityti visi ik vieno.
Ir, dievaži, tie žmonės mus stebi iš dangaus, širdies ir, net neabejoju, šioje salėje. Ir aš nenorėčiau, kad jie gedėtų ir liūdėtų. Aš labai norėčiau, kad jie džiaugtųsi ir didžiuotųsi Lietuva, mumis visais. Kad jie šiandien jaustų ne tik gedulo, bet ir vilties dieną. Vilties, kad Lietuva auga tvirta ir stipri. Kad tai, kas iš jų buvo atimta, šiandien yra saugoma ir vertinama. Vilties, kad jauni žmonės nebeverks praeities ir nesiskųs dėl dabarties. Kad mes visi atsistosime ir pakalbėję eisime dirbti darbus dėl mūsų valstybės. Didelius ir mažus. O liepos 17 dieną išvyksta 15-oji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija į Igarką. Į amžiną įšalą grįžta lietuviai, tik šį kartą savo noru, kaip orūs, laisvos valstybės piliečiai, važiuojantys pagerbti orių ir laisvų savo seserų ir brolių, grįžusių iš tremties namo ar pasilikusių ten amžiams. Važiuojame dirbti darbų su šypsena veide ir Lietuva širdy. Ačiū.
Seimo kanceliarijos (aut. Džoja Gunda Barysaitė) nuotr.