Žmogaus emocijos daro didelę įtaką jo savijautai. Kartais neįsisąmoninti jausmai perauga į nerimo sutrikimus, kurių vienas – hipochondrija. Tai nepagrįsta baimė susirgti sunkia, mirtina liga arba įsitikinimas, kad ja jau sergama. Vaistininkė ir psichologė atsako, kaip atpažinti šį sutrikimą ir kas už jo slypi.
„Yra tekę vaistinėje konsultuoti ne vieną jauną žmogų, kuris skundėsi skausmu krūtinėje, dusuliu, dažnu pulsu, tačiau kardiologiniai tyrimai nieko blogo nerodė. Pasikalbėjus paaiškėdavo, kad tokią savijautą nulėmė stresas darbe, įtampa dėl egzaminų, persidirbimas. Kartą teko konsultuoti jauną moterį, kuri skundėsi lėtiniu vidurių užkietėjimu, išsivysčiusiu dėl nuolatinės įtampos darbe ir negalėjimo prireikus nueiti į tualetą. Tačiau visais šiais atvejais žmonės suprato, kad jų blogos savijautos priežastys emocinės“, – komentuoja „Gintarinės“ vaistinės vaistininkė Kristina Šnirpūnienė.
Visai kita situacija, pasak jos, yra su žmonėmis, kurie turi hipochondriją. Šiuo atveju žmogus gali skųstis įvairiais skausmais, dusuliu, nuovargiu, širdies plakimo priepuoliais, viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, tačiau jis nesupranta ir nenori pripažinti, kad jo blogos savijautos priežastys psichosomatinės ir ligos nėra.
„Dažnai tokie žmonės daug žino apie įvairias ligas, dažnai skaito medicininius straipsnius, bet jie tampa ne informacijos, o ligos baimės šaltiniu. Toks sutrikimas gali išsivystyti po stipraus streso, pvz., po ilgai ir sunkiai sirgusio artimo žmogaus mirties, dėl nepakankamo arba perdėto rūpinimosi vaikystėje, vyresniems žmonėms gali atsirasti kaip nesąmoningas artimųjų dėmesio siekis“, – sako vaistininkė.
Hipochondrikai būna jautrios asmenybės, kurių santykiai su aplinkiniais žmonėmis yra netvirti, komplikuoti, o skundai, pasakojimai apie savo ligas tampa priemone gauti užuojautos ir dėmesio, galimybe išvengti nemalonių pareigų.
Nukreipti pas psichologą
Psichologės Rositos Pipirienės teigimu, esminė problema Lietuvoje yra tai, kad medikai nelinkę tokių žmonių siųsti pas psichologus. Anot jos, būtų geriau, jei jie tai darytų kur kas drąsiau ir dažniau.
„Paaiškinti žmogui, kad jis yra hipochondrikas, išties sudėtinga, mat jis iškart ima gintis, ieškoti kontrargumentų. Kai žmogus prisipažįsta turintis problemą – jis jau yra kelyje į sveikimą. Tam tikra hipochondrijos reakcija yra panikos atakos, kurias hipochondrikas gali palaikyti insultu ar infarktu. Kai žmogus dėl tokių nusiskundimų į priėmimo skyrių atvyksta jau nebe pirmą kartą ir nieko nerandama, dažnu atveju jam jau pasiūloma kreiptis į psichologą“, – aiškina ji.
Psichologė sako, kad didžiausia hipochondrijos kamuojamo žmogaus kančia yra būtent problemos nesuvokimas ir aplinkinių elgesys su juo.
„Aplinkiniai dažniausiai ne visai tinkamai elgiasi – ramina hipochondriką sakydami, kad jis niekuo neserga, tačiau tai netinka, mat žmogus jaučiasi nepriimtas, mano, kad aplinkiniai nesupranta jo dvasinio ir fizinio skausmo. Pykti ant jo ir nuvertinti jo taip pat negalima. Reikia jį priimti. Kai aš tokį žmogų sutinku, priimu tai, kad jam skauda, su juo nekonfrontuoju, nesijuokiu iš jo, nevadinu jo psichiniu ligoniu. Tada jiems pasidaro ramiau – tokie žmonės dažnai nori pasijusti globojami“, – tvirtina R. Pipirienė.
Hipochondrija kyla iš nepriimtų jausmų, kurie nėra susiję su fiziniais negalavimais, – žmogus neigia, neprisileidžia ir nepripažįsta savo emocijų, kurios vėliau pasireiškia fiziniais simptomais arba įsivaizduojama simptomatika.
„Psichoterapijoje kartais tenka labai ilgai laukti, kol žmogus suveda sąsajas tarp jausmų ir fizinių simptomų. Kad jam pradeda skaudėti gerklę susipykus su artimaisiais būtent neišsakius savo jausmų. Arba gali būti jaučiamas nedidelis gerklės perštėjimas, o žmogus tai jau sieja su onkologine gerklės liga. Tokiu atveju vertėtų sau užduoti klausimą: ką man reiškia ta vieta, kurią noriu gydyti? Per metaforą prieiname prie jausmų. Tą patį klausimą galima sau užduoti ir namie, nebūtinai reikia psichologo šalia“, – komentuoja R. Pipirienė.
Diagnozuoti hipochondriją
Diagnozuoti šią problemą gydytojui ar juo labiau vaistininkui yra labai sudėtinga, nes žmogus ne meluoja apie savo blogą savijautą, o iš tikrųjų taip jaučiasi, jis realiai išgyvena kančią.
„Šiuo metu itin daug kalbama ir rašoma apie pokovidinį sindromą, kuris apima daug įvairių simptomų. Neabejoju, kad tarp tų žmonių, kuriems diagnozuotas šis sindromas, yra dalis nenustatytų hipochondrijos atvejų. Kitą vertus, visada kyla rizika viską nurašyti „nervams“ ir nepastebėti ligų, kurios sunkiai diagnozuojamos ar pasireiškia įvairių simptomų gausa. Todėl gydytojas, prieš siųsdamas pacientą pas psichologą, turi atlikti daug tyrimų, kurie patvirtintų, kad nusiskundimai yra nefiziologiniai ir nėra susiję su konkrečia liga. Taip žmogus stebimas mažiausiai 6 mėnesius, vertinami jo asmenybės bruožai, bendras elgesys“, – kalba K. Šnirpūnienė.
Anot jos, kita problema – tokie žmonės nepasitiki gydytojais ir tyrimų rezultatais. Net jei ir pavyksta įtikinti, kad jie yra sveiki, netrukus atsiranda vėl koks nors nusiskundimas ir ligos paieškų ratas sukasi iš naujo.
„Vaistininkui padėti tokiems žmonėms yra labai sudėtinga, nes pasiūlymas kreiptis į psichologą bus sutiktas priešiškai, o pokalbis apie ligas tik provokuos tolesnį sutrikimo vystymąsi. Šiek tiek padeda žmogaus išklausymas, parodymas, kad jo išgyvenimai yra svarbūs, bandymas nukreipti jo dėmesį nuo „ligų“ ir blogos savijautos į malonius gyvenimo momentus“, – sako vaistininkė.
Ji atkreipia dėmesį, kad hipochondrikai nėra psichiniai ligoniai ar sąmoningi manipuliatoriai, jiems tiesiog reikia pagalbos susivokti, atrasti kitokią gyvenimo prasmę ir džiaugsmus. Todėl hipochondrijos sutrikimas gydomas psichoterapija, kartais skiriami antidepresantai, raminamieji.
„Nerimui dėl sveikatos sumažinti galima vartoti ir vaistažoles, turinčias raminamąjį poveikį: melisą, valerijoną, mėtą“, – pataria K. Šnirpūnienė.