Daugiau nei pusė vaikų, šiemet pradedančių mokytis pradinėje mokykloje, užaugę rinksis profesijas, kurios dabar neegzistuoja. Todėl negalime jų išmokyti to, ko dar patys nežinome. Bet jau žinome ir jaučiame, kad ateinantis technologijų ir robotizacijos amžius reikalaus daugiau kūrybingumo, todėl turime tam jau dabar paruošti savo švietimo sistemą ir daugiausia dėmesio skirti pagrindinei jos ašiai – mokytojui, kuris daugiau negu bet kas kitas lemia mokinių ateitį.
Kai Lietuvos mokinių raštingumo rezultatai atsilieka nuo EBPO vidurkio, tyrimai rodo, kad pedagogo darbas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis švietimo sistemos kokybę. Nors reformos būtų skausmingos ir rezultatus pajustume po gero dešimtmečio, mokytojo profesijos prestižas ir darbo kokybė šiandien turi būti kiekvieno mūsų galvos skausmu.
Apie mokytoją, kaip kertinę švietimo sistemos ašį, kalba daugelis pasaulio švietimo sistemos specialistų. Naujausi tyrimai, atlikti visame pasaulyje, parodė, kad ne mokymo forma, ne klasių dydis ir ne pamokų skaičius per dieną lemia mokinių rezultatus, o pedagogo darbo kokybė. Tai, ką jis kalba ir kaip dirba su vaikais klasėje, lemia mokinio pasiekimus net labiau nei aplinka, kurioje jis auga.
Savaitraštis „The Economist“ skaičiuoja, kad jeigu afroamerikiečių vaikai būtų mokomi ketvirtadalio geriausių Amerikos mokytojų, skirtumas tarp juodųjų ir baltųjų vaikų mokslo rezultatų išsilygintų per aštuonerius metus. O jeigu vidutinis Amerikos pedagogas būtų toks geras, kaip dabartiniai 25 proc. geriausiųjų, Amerikos vaikų rezultatai su Azijos mokinių pasiekimais susilygintų per ketverius metus.
Tai aiškiai iliustruoja, koks svarbus yra mokytojų darbas. Su gerais pedagogais per metus galima išmokti pusantrų metų medžiagą, rodo tyrimai, atlikti nuo Didžiosios Britanijos iki Pietų Amerikos. Mokytojų darbo kokybė lemia ne tik įsimenamas žinias, bet ir gebėjimą nuolat mokytis ir kritiškai mąstyti, naudingai pritaikyti turimą informaciją, prisitaikyti greitai besikeičiančioje aplinkoje.
Kadangi technologijoms perduodame vis didesnę dalį užduočių, šių gebėjimų stiprinimas turėtų būti vienas pagrindinių prioritetų Lietuvos mokyklose. Ne ką mažiau svarbu išmokyti vaikus nuolat mokytis ir sugebėti prisitaikyti bei stiprinti savybes, kurių darbo rinkai negali pasiūlyti ateinantis robotizacijos amžius.
Pasaulinis ekonomikos forumas įvardijo dešimt svarbiausių savybių, kurios jau 2020 m. bus reikalingos paklausiam darbuotojui. Tarp jų – kūrybingumas, kritinis mąstymas, mokėjimas dirbti komandoje ir atskleisti kartu dirbančiųjų geriausias savybes, bet svarbiausias – kompleksinis pasaulio matymas ir gebėjimas spręsti problemas. Visi šie gebėjimai kasmet tampa vis svarbesni greta profesinių žinių.
Iki šiol Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, pedagogų darbo kokybė buvo nuvertinta, sutelkus dėmesį į struktūrinius pokyčius: klasių dydį, profiliavimą, bet pagrindinis švietimo sistemos kokybės veiksnys yra mokytojas, todėl jam pirmiausia turi būti skiriamas didžiausias dėmesys.
Šiemet LEU, pagrindinis šalies pedagogus ruošiantis universitetas, ir vėl nesurinko chemijos ir fizikos mokytojų kursų. Apmaudu, kad neatsirado norinčiųjų tapti mokytojais, kurie jau dabar turėtų vaikams aiškinti, kas yra dirbtinis intelektas, kaip veikia savaeigiai automobiliai, kaip technologijos integruojamos į mūsų gyvenimą ir kaip dėl to vis labiau keisis žmogaus vieta darbo rinkoje.
Žmonių, gebančių vaikams įdiegti kritinį ir kūrybišką mąstymą bei norą siekti rezultato, technologijų pasaulyje reikia kaip niekad. Ir tokius žmones reikia pradėti auginti jau mokyklose, į kurias dirbti, deja, jau dabar niekas nesiveržia – stiprų kūrybingą, į rezultatą besiorientuojantį specialistą sudėtinga prisikviesti į mokyklą, kur jis dirbtų už 500 eurų atlyginimą. Tokiu atveju pradėkime nuo paprasto veiksmo – užtikrinkime skaidrų ir nuoseklų švietimo finansavimo modelį ir administracinių sąnaudų optimizavimą. Atsakykime į klausimą, kodėl, mažėjant vaikų skaičiui, finansavimą švietimui didiname, bet nesugebame mokytojui užtikrinti adekvataus atlyginimo?
Švietimo sistemos reforma – ne pati maloniausia užduotis politikams tiek Seime, tiek savivaldybėse, nors būtent nuo jų labiausiai priklauso ugdymo įstaigų reformos sparta regionuose. Pokyčių procesai skausmingi, o pirmuosius rezultatus pajustume ne anksčiau nei po dešimtmečio, bet būtent čia ir reikia mūsų politikų sąmoningumo, valstybinio brandumo ir politinės valios.
Dar praėjusių metų pavasarį Verslo taryba inicijavo Nacionalinio parlamentinių partijų ir Verslo Tarybos narių susitarimą dėl 2016–2030 metų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo politikos strateginių gairių, kurio pradiniu etapu pagrindinis dėmesys būtų skiriamas ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui. Deja, bet ne visos net ir didžiausios partijos pasiryžo tokiam susitarimui.
Rinkimų išvakarėse belieka tik priminti mūsų politikams pagrindines dvi lyderystės aksiomas. Pirma, lyderystė prasideda nuo atsakomybės prisiėmimo, antra, lyderystė yra nukreipta į ateitį. Todėl šiandien reikalingi politinė drąsa ir ryžtas, trunkantys ilgiau nei ketverių metų rinkimų ciklas. Būtinas visuotinis politinis susitarimas dėl švietimo, kaip turėjome dėl ES ir NATO, ir visos bendruomenės – verslo, akademikų, pedagogų – įsitraukimas, kad turėtume aiškų planą, kokio mums reikia mokytojo, kokius norime matyti savo vaikus ir kokią ateitį jiems užtikrinti.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis