Dovilė Butnoriūtė – mergina, panirusi į kultūrinį vyksmą tiek, kad darbas ir laisvalaikis neišvengiamai susipynė ir tapo tiesiog gyvenimo būdu. „Darbas kultūros srityje gal ir nepadeda susikrauti turtų, bet padovanoja iššūkių ir intriguojančių atradimų“, – sako kultūros vadybininkė ir komunikacijos specialistė, mėgstanti imtis netikėtų, bet įkvepiančių projektų.
Aktyvi Kauno renginių organizatorė, Gatvės muzikos dienos Kaune iniciatorė, kultūros grupės „Open Culture“ lyderė, koncertų prie kino teatro „Romuva“ rengėja ir šio kino teatro komunikacijos vadybininkė, „Punto Jazz palėpės“ renginių, programos ir komunikacijos vadybininkė… Projektų, kuriuose D. Butnoriūtė sėmėsi ir semiasi patirties, būtų galima išvardyti dar daugiau. Su šia vietoje nenustygstančia mergina kalbamės apie tai, kas ją motyvuoja, įkvepia ir skatina judėti į priekį.
Esi žmogus, padedantis dar nežinomiems muzikantams patekti į sceną. Kokie buvo didžiausi muzikiniai atradimai Tau pačiai ir kodėl?
Pastaruoju metu ką nors nauja atrasti tampa vis sudėtingiau, nes pomėgis tapo darbu, nuolat seku rinką ir greitai sužinau apie naujoves joje. Ir laisvalaikiu domiuosi tuo, kas vyksta aplinkui, neapsiriboju Kaunu: nuolat lankau įdomesnes iniciatyvas sostinėje, kiekvieną vasarą keliauju į festivalius, kuriuose pasirodo ir naujų grupių. Matant, kurios sulaukia publikos dėmesio, galima prognozuoti, kokius naujus atlikėjus koncertuose matysime rudenį.
Prieš keletą metų rinka Kaune buvo gana uždara, neatspindėjo to, kas vyksta Lietuvoje, muzikos stilių įvairovės. Pavyzdžiui, alternatyvioji muzika gyvavo daugiausia tik Vilniuje, o Kaune šio tipo renginių buvo išties mažai. Atradimu vadinčiau visus atlikėjus, kurių muzika kyla iš širdies, noro pasidalyti. Jei kūryba nuoširdi, ji pavergia ne tik klausytoją, bet ir rengėją. Pastebiu, kad tarp naujų grupių visada atsiranda tokių, kurios tai daro dėl pinigų, o nuoširdumo nėra nė gramo, jų kviesti į koncertus tada ir nesinori. Vienu iš atradimų prieš ketverius metus man tapo „Kamanių šilelis“ – nuoširdžių instrumentalistų grupė.
Atradimus kartais paskatindavo ir ribotos galimybės: susiklosčiusi sudėtinga finansinė situacija, techninių galimybių trūkumas. Pavyzdžiui, nėra galimybės įgarsinti būgnų. Tada patenki į nepatogią padėtį, reikia išeiti iš vadinamosios komforto zonos.
Labai daug įdomių atradimų įvyko tuo metu, kai rengėme pirmąsias Gatvės muzikos dienas Kaune. Laikinojoje sostinėje nėra daug stiprių ar Lietuvos mastu gerai žinomų grupių, o visi garsesni neretai išvažiuodavo groti į sostinę. Tad kiekviena Gatvės muzikos diena Kaune atverdavo sceną visiems iki tol nematytiems atlikėjams. Atradimais jie tapdavo visam miestui.
Viename interviu esi minėjusi, kad norint dirbti šioje srityje išsilavinimas nebūtinas. Tačiau Vilniaus universitete esi baigusi kultūros vadybos, o Vytauto Didžiojo universitete – integruotos komunikacijos studijas. Ar Tau praverčia įgytos žinios?
Jei kalbėsime apie koncertų ar vakarėlių organizavimą, universitetinis išsilavinimas tikrai nebūtinas. Tačiau jei nori imtis tarptautinių projektų valdymo, kultūros komunikacijos, išmanyti su rinka susijusius dalykus – universitetas tau gali ir suteikti žinių, ir padėti formuotis kaip asmenybei. Daug dalykų, kuriuos visada žinojai, bet kurių nemokėjai suformuluoti, universitete tau pateikiama suaugusio žmogaus kalba. Tada gali nueiti į, tarkim, miesto savivaldybę ir kalbėtis kaip lygus su lygiu, pateikti rimtų, pagrįstų argumentų, atrodyti vertu pasitikėjimo žmogumi. Dėstytojai ir kiti universitete sutikti žmonės gali duoti puikių patarimų, įkvėpti, padėti atrasti savo kelią.
Suprantu, kad, organizuojant renginius, ne viską įmanoma prognozuoti, ne viskas pavyksta. Gal yra buvę nesusipratimų, kuriuos vis dėlto prisimeni su šypsena?
Kuriozų pasitaiko dažnai, ypač jei į renginį atvyksta oficialių asmenų, nes jų pasirodymai būna derinami minučių tikslumu. Per vieną Gatvės muzikos dieną turėjo vykti masinis šokis, iškart po jo miesto meras turėjo sakyti kalbą. Pamatėme, kad nepavyksta paleisti muzikos iš kompaktinės plokštelės, o atsakingas žmogus dingo kaip į vandenį. Iki mero kalbos buvo likusios septynios minutės… Bėgdama Laisvės alėja pastebėjau automobilį, pastatytą neleistinoje vietoje, nors vairuotojo gal dešimt kartų prašėme jį patraukti. Tada prikalbinome vairuotoją ne tik nuvažiuoti į kitą vietą, bet ir paleisti muziką per automobilio garso kolonėles… Tai turbūt buvo viena iš įtempčiausių ir smagiausių akimirkų. Organizuojant renginius, visada pasitaiko nesusipratimų, tad būtina nesutrikti ir kiekvieną kartą turėti atsarginį planą.
Iš kur semiesi entuziazmo, kas Tave įkvepia užsiimti šia veikla?
Mane vilioja iššūkiai, naujos idėjos, tai, ko dar nebandžiau, kas atrodo sudėtinga ar sunkiai įgyvendinama. Kita vertus, vis sunkiau rasti laiko naujiems dalykams, nes greta nuolatinio darbo per metus dalyvauju 5–6 papildomuose projektuose. Šį rudenį laukia dvi premjeros, viena jų yra tarptautinė.
Kas padeda atsitiesti po klaidų ar nesėkmių?
Mažos ar didelės nesėkmės suteikia naudingos patirties, mokaisi tų pačių klaidų nebekartoti. Visada sau sakau, kad kitąkart padarysiu daug geriau.
Ar nebuvo pagundos pačiai tapti kūrėja?
Pati mokiausi groti gitara, žinau, kiek pastangų tam reikia, ir suprantu, kad labai gera muzikantė nebūsiu. Kai pamatai, kiek daug pastangų įdeda kiti, supranti, kaip svarbu padėti jiems tapti matomiems. Nors tada liksi scenos šešėlyje, bet vis tiek atliksi labai svarbų vaidmenį. Kūrėjas negali būti savo paties vadybininku, nes tada nesusitelktų į kūrybą, o vadybininkas negali būti kūrėju, nes neatliktų savo funkcijos. Man patinka būti tarpininke tarp vartotojo ir kūrėjo.
Esi prodiusavusi ir muzikos grupę?
Taip, šiuo metu dirbu drauge su audiovizualine grupe „AVaspo“. Tai nestandartinė muzikos grupė, kurioje dirba vaizdo menininkai ir kompozitoriai, tekstus atlieka poetė Gabrielė Labanauskaitė. Ši grupė kuria įvairiausius beprotiškus dalykus, pavyzdžiui, šiuo metu kuriame poetinį spektaklį, kurį galbūt parodysime ir Kaune. Praėjusiais metais buvome įvertinti kaip geriausia eksperimentinė Lietuvos grupė, festivalyje „Kultūros naktis“ pristatėme unikalų elektroninį performanso koncertą su Šiaurės šalių menininkais, išleidome albumą, statėme šokių spektaklį su Aira Naginevičiūte. Esame atviri įvairiausiam bendradarbiavimui – nuo paprasčiausių skaitymų, koncerto iki spektaklio; grupė vis keičia pavidalą ir saviraiškos formą.
Neretai darbuojiesi savanoriškai ar už nedidelį atlygį. Kokią prasmę Tau teikia savanoriška veikla?
Mane į savanorystę įtraukė iššūkių ir nuotykių troškimas. Svarbiausia – dirbti su žmonėmis, kurie tave įkvepia, iš kurių gali daug ko išmokti. Jokie pinigai to negali suteikti. Skatinu savanoriauti ir kitus, nes tai – pati geriausia mokykla. Žinau, kad kultūros finansavimas šiais laikais sudėtingas, tad jei nori šioje srityje dirbti, iš dalies turi pats sau susikurti darbo vietą, dalyvauti ne viename projekte. Kad to pasiekčiau, savanoriavau trejus metus.
Sakai, kad Tau svarbu kurti pokytį. Ką naujo jautiesi įnešusi į Kauno kultūrą?
Tikru atradimų projektu man tapo koncertai „Romuvos pasažas“, jau ketvirtą sezoną vykstantys prie kino teatro „Romuva“. Čia pavyksta „parodyti“ tuos, kuriems ši galimybė svarbi: arba koncertą surengti per brangu, arba šiame mieste jie dar nėra žinomi, dar nėra subūrę savo auditorijos, bet yra jos verti. O šių koncertų metu publika su jais susipažįsta, vėliau atlikėjus galima pakviesti ir dar kartą, sudaryti jiems sąlygas gauti deramą atlygį už kūrybą. Taip Kauno muzikos scena tampa vis įdomesnė ir įvairesnė, o tai jau ir yra pokytis.
Prieš ketverius metus šis projektas buvo novatoriškas renginys – nemokamas, vykstantis tiesiog gatvėje. Informacija apie jį sklido iš lūpų į lūpas. Sustodavo pasiklausyti atsitiktiniai praeiviai, sužavėti buvo net kaimynystėje gyvenantys žmonės. Būdavo įdomu stebėti, kaip vieną vakarą kažkas iš jų atsidaro duris, kitą – išeina parūkyti, dar vėliau – koncerto su draugu jau klausosi balkone.
Ar Tavo darbas idealus?
Jis tiesiog fantastiškas, sukuosi ir ištrūkti negaliu, nes tai tapo gyvenimo būdu. Man patinka kultūra, visų tipų jos įvykiai: projektai, premjeros, festivaliai, toje aplinkoje buriasi ir visi mano bičiuliai, bendražygiai, mane įkvepiantys žmonės. Kad darbas būtų idealus, aišku, reikėtų geresnės finansinės padėties kultūros rinkoje. Bet apskritai jaučiuosi laiminga.
Dėkoju už pokalbį.
Tekstas – Eglės Budrienės
Nuotraukos – Jono Petronio