Naisiuose (Šiaulių raj.) kovo 17−20 d. vyksta pirmasis profesionalių teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Teatras pas mus ir mes jame“. Kovo 20 − Pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena. Šia proga Živilė Vyštartaitė kalbina „Naisių vasaros“ teatro režisierę Reginą Steponavičiūtę.
Kada ir kaip pajutote polinkį į meną, kultūrą?
Pirmąją meilę teatrui pajutau būdama maža, kai tėveliai nusivedė mane į Šiaulių dramos teatro spektaklį „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Šis spektaklis man buvo įspūdingas, patikėjau visa jame rodoma magija. Turbūt tai įkvėpė toliau domėtis teatru ir gyventi juo. Teatras man buvo šventovė, žmonės ne visada išgalėdavo apsilankyti jame. Būdama dešimties metų, pati atradau Šiaulių vaikų teatrą, jame dirbo viena iš geriausių teatro aktorių Elena Bindokaitė. Šiluma, jausmas, kad esi reikalingas, repeticijos, aktorės pasakojimai, mūsų spektakliai, į kuriuos rinkdavosi žiūrovai, − tai paskatino dar labiau pamilti tą meno pasaulį. Vyresnė lankiau teatro studiją, vėliau stojau į Maskvos valstybinį Lunačiarskio teatro meno institutą, Režisūros fakultetą. Nuo tada mano gyvenimas teatre tapo profesinis, baigusi studijas grįžau dirbti režisiere ir jau 40 metų gyvenu šiame gražiame meno pasaulyje. Nors tėvai buvo paprasti darbininkai, bet šviesūs žmonės, mokėjo daug užsienio kalbų, turėjo savo mėgstamus knygų autorius. Mums, vaikams, visada primindavo, kad mokslo labai reikia. Mane jie išmokė vertinti žinias, knyga nuo vaikystės man yra šventas dalykas.
Kas Jus džiugina dirbant su „Naisių vasaros“ teatro aktoriais?
Pirmiausia džiugina tai, kad jauni, talentingi, baigę studijas aktoriai gali dirbti pagal šią specialybę. Jie rinkosi profesiją, stojo mokytis tikėdami teatru, turėdami tam tikrų lūkesčių. Džiaugiuosi, kad šie žmonės pateko į tokį šaunų „Naisių vasaros“ teatro kolektyvą. Dažnai stebiu spektaklius iš salės, matau juos gerbiančius ir mylinčius žiūrovus, kurie net atsistoję ploja dėkodami už darbą.
Kol yra žiūrovų, tol bus ir teatras. Malonu, kad šis jaunimas supranta, jog profesijai reikia atiduoti visą save, būti nuoširdžiam ir tikėti tuo, ką darai. Labai svarbu nuoširdus pavyzdys, kurį rodo ir pats mecenatas, teatro vadovas Ramūnas Karbauskis. Kartu mes esame kaip viena šeima, suvienyta buvimo teatre dėl žmonių. Jaunimas važiuoja į tokius šalies kampelius, kuriuose žmonės teatro jau seniai nėra matę, manau, kad žiūrovai, matydami, kaip ypač šiltai ir džiugiai aktoriai dirba scenoje, supranta, jog jauni žmonės viską gali. Išeidami į sceną mes pradedame kalbėti iš širdies į širdį.
Repertuariniai kiti teatrai, turintys dideles teatro grupes, gali keistis tarpusavyje. Šis „Naisių vasaros“ teatro vienuoliktukas visada dirba kartu, jų niekas negali pakeisti, jie patiria vienodų sunkumų ir, žinoma, džiaugsmą, kai publika juos taip šiltai priima.
Jūsų spektaklių pastatymus lydi sėkmė, gebate įtikti įvairaus skonio žiūrovams. Ar tai ilgametės darbo patirties nuopelnai, ar tiesiog puikus savo darbo išmanymas?
„Svarbiausia yra tai, kad „Naisių vasaros“ teatre aš galiu dirbti, mąstyti, ieškoti ir atrasti. Galiu kartu su jaunimu patikrinti savo idėjas ir už jas pakovoti gerąja prasme. Galime pasirinkti medžiagą spektakliams, patys planuoti repeticijų trukmę. Pats priimi sprendimus ir jauti didelę atsakomybę už būsimą rezultatą.
Naisiai – 2015 metų mažoji kultūros sostinė, pripažinta Kultūros ministerijos. Kaip vertinate šį titulą?
Naisiai man jau penkerius metus yra mažoji kultūros sostinė. Šis garbingas įvertinimas nenustebino. Viskas, kas vyksta ir yra Naisiuose: festivaliai, muziejai, kultūrinė veikla, teatras, yra verti pripažinimo. Tai puiki galimybė tuo pasidalyti su dar daugiau žmonių. Mažoji kultūros sostinė – ne olimpiada, žmonės Naisiuose dirba ne tik tam, kad būtų įvertinti ar kuo nors pranašesni. Nuolatinis tvarkymasis, naujos iniciatyvos – tai jau šio kaimelio gyvenimo būdas.
Nemažai kaimelių šiandien gali pasidžiaugti atnaujintais pastatais, tačiau ne visi žino, ką su jais daryti. Svarbiausia – kurti ne laikinus projektus, o tokias iniciatyvas, kurios ilgai būtų naudingos visuomenei. Tarkim, kad ir gėles žmonės sodintų. Net ir tada, jei kas jas išrauna, reikia jas atsodinti, ir anksčiau ar vėliau žmonės jų neraus.
Živilė Vyštartaitė
Žydrūno Budziniausko nuotrauka