Vakarėja. Šanchajaus „Daning“ teatro afišos su aktorės Gintarės Latvėnaitės veidu skelbia, jog šiandien čia – lietuviškas spektaklis. Į teatrą gausiai renkasi publika, kuri netrukus užpildys daugiau kaip 1000 vietų salę. Pusvalandis iki spektaklio pradžios, o mes su režisieriumi Kirilu Glušajevu prisėdame puodelio arbatos teatro kavinėje ir kalbamės apie tai, kokie jausmai aplanko režisierių prieš pakylant spektaklio uždangai viename didžiausių pasaulio miestų.
Šanchajuje kartą per metus vyksta profesionalių teatrų festivalis „Modernios dramos slėnis“. Šiemet festivalio programoje Tavo režisuotas spektaklis „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atrandi kinų kultūroje?
Kinų kultūroje dvasingumo apraiškos nesireiškia akivaizdžiai: jos nesimėto ant kelio, reikalauja atidaus įsižiūrėjimo, supratimo, pasidomėjimo ir pasiruošimo. Pagrindinės dvasingumo apraiškos yra kinų empatija (jie priima ir bando suprasti), jų dėmesys detalėms, subtiliems dalykams ir, aišku, bandymas visur atrasti pusiausvyrą. Kažko nesuprasdami jie nesistengia nurašyti ar piršti savo nuomonės, bando suprasti, kodėl jie nesupranta. Ieško priežasties savyje. To juos išmokė gyvenimas tarp daugybės genčių, gentelių, įvairių tautinių mažumų ir sudėtinga jų istorija.
Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ kalba apie sudužusią žmogaus sielą, žaizdas, vienatvę. Kiek šios temos yra suprantamos kinų publikai?
Manau, kad kinų publika jas puikiai supras. Žmogaus viduje vykstantys dalykai iš mažų tragedijų iki pasaulinio lygio dramų užauga tuomet, kai jie yra užgniaužiami. Pjesės autorius Ingmaras Bergmanas yra švedas ir šią pjesę rašė 1972 metais, o mes šiuo metu esame Kinijoje. Įdomiausia čia yra tai, kad nei laiko, nei geografinė atskirtis nėra svarbi. Svarbu tai, kad tiek švedų kultūroje, tiek Kinijoje yra panašių dalykų, čia nepriimta jausmus ir emocijas rodyti viešai. Kinijoje vyrauja kolektyvizmo jausmas, o individo išgyvenimai yra užgniaužiami. Taigi šios dvi tolimos šalys šiuo atžvilgiu turi panašumų. Tas pats ir Lietuvoje, kur geru tonu laikoma viešai reikšti savo nepasitenkinimą, skųstis ir kaltinti, vaidinti auką. O jautrumas, silpnumas, bandymas prašyti pagalbos nėra sveikintinas. Pas mus skatinama būti šauniu, sėkmės lydimu ir stipriu. Niekam neįdomu tavo sielos žaizdos, suskilusios jos dalelės. Jas geriau slėpti. Šia prasme mes visi tokie patys – ar būtume Švedijoje, ar Kinijoje, ar Lietuvoje. Skirtingi rūbai slepia tas pačias skaudančias širdis.
Jeigu turėtum galimybę prieš spektaklį prabilti kinų publikai, ką jai pasakytum?
Aš padėkočiau jiems, kad kiekvieną kartą lankydamasis Kinijoje aš vis išmokstu naujų dalykų apie gyvenimą. Vis daugiau suprantu, kaip reikėtų gyventi, ko galima iš jų pasimokyti. Už išmintingą jų kultūrą. Antra, kviesčiau pažiūrėti spektaklį nusiėmus socialinius ir statuso mundurus, pamiršus savo pareigas, atsakomybes, ryšius, trumpam atidėti pažadus, pamiršti visus socialinius inkarus, kurie mus laiko. Pažiūrėti spektaklį tiesiog per žmogiškumo, teisės į klaidą prizmę. Pabūti žmogumi tarp žmonių.
Kiek pagrindinės herojės – Viktorijos – patirtis universali?
Žinoma, kad universali. Kitaip tai nebūtų Bergmanas, kitaip tai nebūtų spektaklis, kurį publika puikiai priima Lietuvoje. Neabejoju, kad priims publika ir čia, Kinijoje. Nes mūsų patirtys yra labai panašios. Skiriasi tik proporcijos: kažkas išgyvena daugiau skausmo, turi mažiau svajonių, kažkas turi daugiau pykčio ir mažiau noro dalytis. Proporcijos skiriasi priklausomai nuo to, kaip mes reaguojame į pasaulį. Kadangi Viktorijos personažas buvo konstruojamas pasitelkiant kolektyvinio portreto metodą, jame yra sudėta daug realių žmonių, kuriuos mes sutinkame savo kasdienybėje, aplinkoje, darbuose. Tai, manau, tikrai bus atpažįstama. Neseniai mūsų spektaklį „Dvasiniai reikalai“ žiūrėjusi psichologė pasakė, kad viename žmoguje ji mato daug skirtingų savo pacienčių. Man atrodo, kad toks faktas kalba pats už save.
Kokius įspūdžius išsiveži iš Šanchajaus, ką pavyko pamatyti, suvokti, pajusti?
Ši kelionė buvo labai trumpa – turėjau tris laisvus pusdienius, bet jeigu tu žinai, ko atvažiavai į tokią vietą kaip Šanchajus, tuščiomis išvažiuot negali. Žinoma, išsivežu džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką: moterų grožį, karštį, įvairovę, gyvenimo pilnatvės atmosferą. Išsivežu tą gydantį poveikį, kurį daro intensyvus gastrolinis gyvenimas Kinijoje: mažai miego, daug komunikacijos, daug empatijos, daug arbatos, daug netikėtų dalykų, susijusių su spektaklio paruošimu, mat spektaklio perkėlimas į kitą erdvę turi savo niuansų. Ir šiandien repetuodami Šanchajuje kitaip pradėjome dėlioti akcentus, kitaip pradėjome ryškinti svarbiausius istorijos momentus, todėl iš Šanchajaus išvažiuoju pasikrovęs. Kaip Šanchajaus gėlynas pražydęs, suvešėjęs ir kvepiantis gaiva. Štai toks.
Rūta Jakimauskienė