Manheimo (Vokietija) Raiso Engelhorno muziejaus padalinyje „Zephyr“ fotografijos muziejuje nuo vasario pradžios iki pat balandžio pabaigos eksponuojama vieno geriausių Lietuvos fotografų Rimaldo Vikšraičio paroda „Ties pažįstamo pasaulio riba“ („Am Rand der bekannten Welt“).
R. Vikšraitis gimė 1954 metais Sintautuose, Šakių rajone. Vaikystėje susirgęs meningitu, fotografas jo pasekmes jaučia iki šiol: jam sunku vaikščioti, kalbėti. Bet Rimaldas nemėgsta, kai jį išskiria dėl negalios. Jis ir dabar, beieškodamas išskirtinio kadro, dviračiu numina iki pusšimčio kilometrų.
Fotografuoja R. Vikšraitis nuo 1971 metų. Pasak jo, iš nuobodumo. Tėvas buvo mėgėjas fotografas, tad fotoaparatas – po ranka. Pasaulinio garso menininkas, galima sakyti, savamokslis – labai greitai tobulėjo ir jau po trejų metų buvo rimtas fotografas. Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijęs fotografo specialybę, dešimtmetį dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. Vėliau pasirinko laisvo menininko kelią.
Fotografuodavęs Rimaldas savo kaimynus, paprastus kaimo žmones įvairiausiose situacijose. Būdavo, padovanodavo kokiai moteriai Kovo 8-osios proga gėlių, pasilikdavo švęsti ir jau paruošęs fotoaparatą laukdavo gerų kadrų. Prieš tai dėl viso pikto langą ar duris pabėgimui atviras palikdavęs. Dėl geros nuotraukos fotografas pasiruošęs viską padaryti. Tais laikais jį kviesdavo į šventes, prašydavo fotografuoti. Dabar, anot R. Vikšraičio, niekam nieko nebereikia, o fotografas – išvis paskutinėje vietoje.
Pirmąją parodą Rimaldas surengęs 1983 metais, iki šiol jų buvo jau daugiau nei penkiasdešimt. Nuo 1985 m. R. Vikšraitis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 metais jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. 2009 metais Didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ Arlyje (Prancūzija) jo darbai įvertinti pagrindiniu Metų atradimo prizu.
Gauti pinigai beveik nepakeitė R. Vikšraičio gyvenimo. „Vietoj mažo namuko kaime nusipirkau kitą mažą namuką kaime, tik su tualetu“, – juokavo fotografas. Nors dabartinėje vietovėje gyvena turbūt septynerius metus, kaimynai nė neįtaria, kad Rimaldas – fotografas ar apskritai pasaulyje pripažintas menininkas.
Vokietijoje eksponuojami fotografijos darbai, kuriuos R. Vikšraitis sukūrė 1974–2014 metais. Nuotraukose – nepagražintas Lietuvos kaimo žmonių gyvenimas. Ciklų pavadinimai „Skerstuvės“, „Ūkininkai“, „Aktas negyvenamoje sodyboje“, „Beprotiškas pasaulis“, „Pavargusio kaimo grimasos“, „Vienkiemo godos“ geriausiai atskleidžia fotopaveikslų turinį.
Anot parodos atidaryme dalyvavusios Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Ritos Valiukonytės, ši paroda demonstruoja „tautos brandą, nes neslepiame, nesušluojame po kilimėliu, nebijome parodyti ir šios Lietuvos pusės. Bet tai nėra tipiška Lietuvai. Juodąją pusę turi kiekviena tauta.“ Tą patį tvirtino ir parodos lankytojai vokiečiai.
Parodos rengėjai neapsiriboja vien tik ja. Vasario–balandžio mėnesiais Manheime skaitomos paskaitos apie fotografiją, vyksta susitikimai, diskusijos. Žiūrovai galės išvysti lietuvių režisierių filmus – Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Liebe Oma, guten Tag!“ ir Giedrės Žičkytės „Meistrą ir Tatjaną“, bus pristatomas Klaudijos Heinermann (Claudia Heinermann) fotoalbumas „Vilkų vaikai “ („Wolfskinder“).
Angelė Digaitytė
Marijos Dambriūnaitės-Šmitienės nuotraukos