Rimantė Kulvinskytė
XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventės metu lankytojų laukia ne tik įspūdingi
šokių pasirodymai, bet ir prasmingi susitikimai su įkvepiančiomis asmenybėmis. Viena jų –
rašytoja, žurnalistė, televizijos laidų vedėja ir laimės tyrinėtoja Rimantė Kulvinskytė-Miškinė.
Jau ne vienerius metus Rimantė gilinasi į klausimą, kuris rūpi kiekvienam žmogui – kas iš tiesų
kuria laimę? Kalbindama mokslininkus, visuomenės veikėjus, įvairių sričių profesionalus ir
žmones, išdrįsusius iš esmės pakeisti savo gyvenimą, ji sukaupė vertingų įžvalgų apie tai, kaip
gyventi prasmingiau, sąmoningiau ir džiaugsmingiau.
Šokių šventės savaitgalį Rimantė ves du susitikimus, kuriuose dalinsis ne teorijomis, o
praktiškais atradimais, gimusius iš asmeninės patirties, pokalbių ir mokslinių tyrimų.
Liepos 10 d., penktadienį, 10:00–12:00 val. r. Prairie Room | Hyatt Regency McCormick
Place vyksiantis susitikimas „Laimės žemėlapis” skirtas visiems, kurie jaučiasi įstrigę
kasdienybės rutinoje, gyvena „autopilotu“ arba ieško daugiau prasmės savo gyvenime. Kartu su
Rimante dalyviai ieškos atsakymų į klausimus: kas suteikia gyvenimui kryptį, kaip atpažinti
tikruosius savo poreikius ir kaip susikurti asmeninį laimės žemėlapį.
Liepos 11 d., šeštadienį, 10:00–12:00 val. r. Prairie Room | Hyatt Regency McCormick
Place, Rimantė kalbės apie „Laimės dietą”. Paskaitoje ji pristatys svarbiausias laimės
pamokas, kurias surinko per daugelį metų tyrinėdama žmogaus gerovės temą. Dalyviai sužinos,
kokie kasdieniai įpročiai padeda kurti daugiau vidinės ramybės, džiaugsmo ir pilnatvės, o
naujausi mokslo atradimai susijungs su paprastais, kiekvienam prieinamais laimės ingredientais.
Šie susitikimai skirti įvairaus amžiaus žmonėms – tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems. Tai puiki
proga stabtelėti tarp šokių šventės renginių, pasisemti įkvėpimo ir išsinešti idėjų, kurios gali
praturtinti kasdienį gyvenimą. Kviečiame susitikti su Rimante Kulvinskyte ir kartu leistis į
kelionę, vedančią ne tik į laimę, bet ir į gilesnį savęs pažinimą. Planuojančius ateiti į susitikimus
prašome iš anksto registruotis: https://www.sokiusvente.org/free-lectures/
O prieš susitikimus su Rimante pasikalbėjome ne tik apie stebuklingąjį laimės receptą.
Jūsų gyvenime telpa tiek daug skirtingų veiklų – rašymas, žurnalistika,
televizija, paskaitos, mentorystė. Kuri iš jų šiandien labiausiai džiugina
širdį ir kodėl?
Žurnalistika ir rašymas. Žmonės man visada buvo geriausios knygos 🙂 savo
darbe turiu privilegiją rinktis pašnekovus, kalbėtis su įvairių socialinių sluoksnių,
profesijų žmonėmis – iš kviekvieno jų daug išmokstu, vyras Povilas dažnai
juokiasi „tai vėl įsimylėjai“ – po kiekvieno pokalbio dar pora dienų galvoju apie
savo pašnekovus.
O rašymas – jau kita dimensija. Daug metų rašiau scenarijus televizijai bei
renginiams, iš to pamačiau, kokia privilegija yra dovanoti žmonėms emocijas,
jomis tarytum diriguoti. Po truputį įsidrąsinau ir nėriau į grožinę literatūrą, čia
neliko jokių apribojimų – nei finansams, nei galimybėms, nei fantazijai. Galėjau
kurti savo pasaulį. Tiesa, nenumačiau, kad šitaip prisirišiu prie savo parašytų
herojų… bet čia –jau kita tema.
„Laimės dieta” jau tapo daugelio žmonių įkvėpimu. Kaip gimė ši idėja ir
ką Jums pačiai reiškia būti laiminga?
Mes su Povilu šią idėją parsivežėme iš Balio salos. Praleidę ten žiemą,
pamatėme, kiek nedaug tenykščiams žmonėms reikia tam, kad būtų laimingi,
tiksliau, kad jie renkasi laimę, supranta, kad yra patys jos kūrėjai ir dievams tik
dėkoja, o jų nieko neprašo. Toks buvo pirmas akstinas, bet norėjosi būti
priimtai rimtai, todėl pradėjau nagrinėti su laime susijusius mokslinius tyrimus,
kalbinti specialistus… taip užsivedė visas variklis.
Man pačiai laimė yra ramybės jausmas. Žinojimas, kad esu priimta ir mylima
tokia, kokia esu. Bet, svarbiausia – būti taikoje su pačia savimi. Su savo
privalumais ir trūkumais, gėlynais ir skeletais.
Ar laimė, Jūsų nuomone, yra dovana, su kuria gimstame, ar vis dėlto
menas, kurio galime mokytis visą gyvenimą?
Faktas, kad laimės jausmą nulemia ne vienas veiksnys: biologija – hormonų
kokteilis, su kuriuo gimstame, sociopolitinė aplinka – šeima, draugai, padėtis
šalyje, kurioje gyvename. Mūsų emocinis atsparumas – laimei svarbu ne tai,
kaip mes jaučiamės laimingi, o ką darome, kai esame nelaimingi.
Bet, nepaisant visų šių dalykų, laimės galima išmokti. Ypač, jei sąmoningai
stebime savo pačių mintis, aplinkos įtaką, žinome, kas mus atpalaiduoja,
įkrauna, kur yra mūsų ribos. Laimė yra raumuo – kuo dažniau ir stipriau jį
treniruojame, tuo greitesnė kūno atmintis ir sugrįžimas į save.
Paskaitoje kalbėsite apie „Laimės žemėlapį“. Kokius netikėtus atradimus
žmonės dažniausiai padaro pažvelgę į savo gyvenimą šiek tiek giliau?
Kad visus atsakymus jie jau žino 🙂 kad mumyse gyvena ir praeities, ir ateities
mes – giliuke jau užkoduotas ąžuolas, vadinasi, ir jo stiprybė. Kaip ir ąžuolas
žino, ką reiškia būti pažeidžiamu, bet tame yra jo užsispyrimas išlikti. Kalbu
metaforomis, bet faktas, kad niekas, išskyrus mus pačius, nežino, kas mums
yra laimė – vienam tai gali būti daržų ravėjimas, kitam – nudistų paplūdimys.
Sudėtingiausia tai, kad mes bandome kopijuoti svetimas laimės formules ir
pykstame, kad tai neveikia, arba gėdijamės, kad, rodos, turėdami viską, vis tiek
jaučiame tuštumą. Paskaitoje bus teorinė dalis – svarbiausi mano suvokimai
apie laimę ir kelionė laiku – grupinė meditacija, kurios metu, tikiu, labai daug
kas išgirs ar pajaus savo kryptį.
Gyvename labai greitu tempu, dažnai pamiršdami save. Ką šiandien
pasakytumėte žmogui, kuris jaučiasi pavargęs, pasimetęs ar ieško
daugiau vidinės ramybės?
Kai žmonės man rašo: „Kaip atrasti save?“, dažnai juokauju: „O kur
paskutinįkart save matei?“. Kaip mama, žmona ir dukra, kaip kolegė, viešas
asmuo, tikrai žinau, koks jausmas yra save pamesti. Pasiklysti tarp vaidmenų.
Tas šokinėjimas per „gyvenimo kanalus“ vargina, nes niekur nesi iki galo.
Visų pirma reiktų įsivardinti problemą. Garsiai, nesigėdijant ją pasakyti arba
užsirašyti. Tuomet – sau pripažinti, kad tai žmogiška, natūralu… pavargti,
perdegti, užsiknisti. Duoti sau užuojautos, save pagirti, o tuomet paklausti
savęs: „Kas šią akimirką tave padarytų laimingą?“. Nedidelis dalykas. Mažas
pažadas. Mūsų pasitikėjimas savimi pačiais, atsivėrimas sau patiems
prasideda nuo patikimumo: kasdien save išduodame, nustumiame, atidedame
savo proto ir kūno poreikius, tad natūralu, kad nei kūnas, nei protas mumis
nebepasitiki, rodos, esame „nebe savi“, „ne savo vietoje“. Todėl vieno mažo
pažado, ar tai būtų kava tyloje, ar dvidešimt pritūpimų, ar trumpas skambutis
draugei –pažado sau įgyvendinimas yra labai paprastas, bet kartu itin
veiksmingas pamažu atgauti vidinę ramybę.
„Semčiukai“ užkariavo daugelio vaikų ir tėvų širdis. Kaip gimė šie mieli
personažai ir ką jie jums pačiai reiškia?
Semčiukai yra iš dulkių kamuolių gimstantys padarėliai. Man tie dulkių
kamuoliai kampuose visada buvo tarsi mano nesugebėjimo susitvarkyti su
buitimi požymis, o mūsų pirmagimei Lunai – didelis džiaugsmas. Ji juos
kolekcionuodavo :)) Tas dvylipumas, stebuklinis vaikų ir racionalus
mūsų pasaulio matymas tapo pagrindu semčiukams.
Kasdien, po darželio, Lunai nuolat sekdavau savo pačios kurtas pasakas –
jose tas situacijas, kurios jai sukėlė didelių emocijų, sudėtingas gyvenimo,
draugystės temas bandžiau perteikti per kiek kitokią prizmę. Nenorėjau
moralizuoti, norėjau, kad ji mokytųsi juokdamasi. Keliomis pasakomis
pasidalinau savo Facebook profilyje, ir kai jos surezonavo šimtams žmonių,
įsidrąsinau rašyti knygą, kuriai mane jau kurį laiką stūmė vyras.
Šiandien vaikus supa ekranai ir begalė informacijos. Kaip juos mokyt
pamilt knygas ir geras istorijas?
Nežinau, ar yra stebuklinga formulė. Nuoširdžiai tikiu, kad vaikai mokosi iš
pavyzdžio – jei neskaitome ar nesidaliname mes, jie tokio įpročio neturės. Kita
vertus, mūsų vaikai auga kūrybiškoje aplinkoje, jie nuo mažens yra skatinami
prisidėti prie visų mūsų knygų ir tekstų. Dabar pasakas seku Atumui, jam treji.
Ir jo didžiausias azartas visada, kas pora minučių, sugalvoti po kliūtį pasakos
herojams, ir žiūrėti, kaip aš juos išsuksiu. Tuo tarpu Lunai dešimt ir jai patinka
pasakos-meditacijos, kuriomis jas užmigdau. Abu vaikai žiūri daug klasikinės
animacijos, pilno metro filmų, o aš sėdžiu šalia, stabdau, jei paprašo paaiškinti,
ir aiškinu. Povilas nervuojasi, bet nieko nepadarysi – ekranas, kai žiūrimas
sąmoningai, gali būti labai geras mokymosi šaltinis.
Sakyčiau, Luną labiausiai paveikė tėčio pasakyta replika: „Tu nori būti vartotoja
ar kūrėja?“. Jai dabar garbės reikalas yra daryti savo :)) Kita vertus, abu mūsų
vaikai gauna ekranų – tik vartojamą turinį ir laiką labai kontroliuojame.
Knygą „Semčiukai: 1117-osios super galių žaidynės” kūrėte kartu su
Mariumi Čepuliu. Koks buvo šis bendras kūrybinis nuotykis?
Buvo labai smagu :)) Knygos idėją – parodyti gyvūnų supergalias, ne liūto, ne
dramblio,o įprastų ir daug mažiau sudievintų, kaip žiogas, genys ar
mėšlavabalis – susapnavau. Parašiau Mariui, ir paprašiau supergalių sąrašo.
Jau po poros dienų Marius man jį atsiuntė ir tuomet pradėjau klijuoti visą
pasakojimą. Kiekvieną skyrių, vos parašiusi, siųsdavau jam, kad sužiūrėtų, ar
nenugrybavau iš mokslinės pusės… tiek prisijuokdavom abu, kad šakės.
Procesas buvo itin lengvas, o ir pati knyga gavosi tobula: Mariaus fotografijos
sudėtos į savotišką „scrapbook“, tarsi dienoraštis, kiekvienas puslapis
skirtingas. Labai didžiuojuosi šiuo kūriniu.
Praėjusiais metais Jums buvo įteikta S. Niūniavaitės literatūrinė premija.
Kokius jausmus ir mintis atnešė šis įvertinimas?
Didelius. Visada sau kartoju, kad kuriu ne dėl įvertinimo, bet būti pastebėtai yra
nuostabu. Kadangi knygas leidžiamės patys, atsisakiau visų didžiųjų leidyklų
pasiūlymų pirkti autorines knygų teises, tai daugeliui privilegijų, kurias dovanoja
buvimas po teisingų sparnu, kelias tampa uždarytas. Kita vertus, visos mano
knygos išleistos jau po kelis tiražus, jų ištraukos įtrauktos į lietuvių kalbos
pratybas, ir čia toje vietoje jaučiuosi labiausiai apdovanota.
Jūs ne pirmąkart būsit Amerikoje – kokia ji jums atrodo?
Amerika man labai primena semčiukų gimtinę – Semkadorą – vietą, kurioje
viskas yra taip, kaip turi būti, arba niekas nėra kaip turi būti, nes niekas iš tiesų
iki galo nežino, kaip turi būti 🙂 Man nuostabus Amerikos skirtingumas,
margumas – tiek žmonėmis, tiek gamta, tiek kultūra.
Tikiu, kad nepaisant nieko, Amerika niekada nepraras „vietos, kur įmanoma
viskas“ statuso, nes jeigu nepasisekė vienoje valstijoje, dar turi 49, arba tiesiog
į kitą tos pačios valstijos galą nuvažiuoti gali 🙂
Kokį laimės žemėlapį galėtų braižyt lietuviai, išvykę laimės ieškot svetur?
Koks geras klausimas 🙂 Žinote, jei savo vaiko paprašytumėte nubraižyti
parduotuvės ar miesto žemėlapį, jis gerokai skirtųsi nuo jūsiškio, nes jame būtų
žaislų skyriai ir žaidimų aikštelės, o jūsiškiame… 🙂 Labai norėčiau, kad jie
braižytų žemėlapius iš tų vietų, ir tokių tikslų, kuriuose nepamestų savęs, savo
šaknų, neturėtų gėdytis to, kas yra, ar apie ką svajoja. Lietuviai – ypatinga
tauta. Savo gyliu, gebėjimu prisitaikyti, atsparumu, pajautimu, itin stipriu ryšiu
su gamta. To iš mūsų neatimsi. Tame, viso pasaulio kontekste, yra mūsų vertė,
kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų tautos dydžio – juk deimantai irgi ne
rieduliai 🙂
Ar šiuo metu brandinate naujų knygų, idėjų ar projektų, kuriais
galėtumėte pradžiuginti savo skaitytojus ir klausytojus?
Bręsta antra semčiukų apsakymų dalis. Labai noriu išleisti pasakas, įkvėptas
tų, kurias sekame kartu su Atumu vakarais – darausi jų įrašus, nes atsiminti
neįmanoma. Absoliučiai nenuspėjamas reikalas 🙂 Labai noriu sugrįžti į radiją,
bet kartu tai yra ir didelis įsipareigojimas, nes mes daug keliaujame, tad
svarstau apie nepriklausomą tinklalaidę – klausytojai man jau seniai neduoda
ramybės, bet labiau ramybės neduodu pati sau – juk reikia vis kažką įsimylėt!
Kas Jus pačią įkvepia augti, kurti ir nenustoti stebėtis gyvenimu?
Mūsų vaikai – abiems dirbau šios Žemės ambasadore, pasakojau, kas ir kaip,
tad turiu privilegiją viską matyti jų akimis, stebėtis ir domėtis, jei nežinau
atsakymo į vieną iš kasdienių 5000 klausimų :))) aš tikiu žmonėmis, tikiu mūsų
visų kolektyvine atmintimi ir įgimtu noru augti – esu sau pažadėjus niekada
nieko nežinoti iki galo, nebūti 100% užtikrinta tame „kaip turi būti“ – tai man
leidžia atvirai klausytis, girdėti ir ieškoti pačių įvairiausių kampų. O kai į tuos
kampus atsistoji, juose pamatai dar naujų dalykų… ratas nesibaigia. Gyventi
yra privilegija, nes Žemė pilna dangaus.
Kalbėjosi Loreta Timukienė
