Dar 2021 m. gruodį, per Europos Parlamento plenarinės sesijos debatus, kurių metu buvo aptariama padėtis prie Ukrainos sienos ir Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose, sakiau, kad egzistuoja tik viena deeskalacijos galimybė – sutelkti, konkretūs ir griežti Europos Sąjungos šalių ir jos Vakarų partnerių veiksmai. Nėra jokių abejonių, kad nuo rusų invazijos į Ukrainą pradžios ES iš tiesų susitelkė ir vieningai sugebėjo pritaikyti beprecedentį savo mastu ir poveikiu sankcijų kiekį Rusijai. Tačiau šiandien reikia pripažinti, kad pagrindinis sankcijų tikslas – priversti Rusiją nutraukti karą – vis dar nėra pasiektas. Laukiama 12-ojo ES sankcijų paketo, nors ribojamųjų priemonių spragos bei trečiųjų šalių pagalba Rusijai toliau ją įgalina kariauti Ukrainoje.
Nuo 2022 m. invazijos į Ukrainą pradžios ES priėmė rekordiškai daug tikslinių priemonių, skirtų paveikti Rusijos ekonominiam pajėgumui tęsti karą Ukrainoje. Labiausiai Rusijos ekonomiką smukdančios ES sektorinės sankcijos yra energetikos srities: beveik 90 proc. sumažintas naftos importas į ES, įvestas rusiškos anglies embargas bei uždrausta Rusijos piliečiams ar subjektams rezervuoti dujų saugojimo talpyklas ES valstybėse narėse. Dėl šių iškastinio kuro ribojimų Rusijos gaunamos pajamos iš ES už energiją ženkliai sumažėjo. Taip pat Rusijos finansų sektorius buvo atjungtas nuo Vakarų, pašalinus jos didžiuosius bankus iš SWIFT mokėjimo sistemos. O ir bendrai ES šiuo metu taiko tikslines sankcijas 1544 asmenims ir 240 subjektams iš Rusijos. Palyginimui, nuo 2022 m. šis individualių sankcijų skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Todėl akivaizdu, kad ES institucijos, aktyviai vis priimdamos naujus sankcijų paketus, taiko spaudimą Rusijai, ieškodamos vis naujų priemonių jos ekonomikai paveikti. Tad ES ir Vakarų ekonominės sankcijos ilguoju laikotarpiu neabejotinai paveiks Rusijos ekonominį augimą ir galimybę vystyti savo karinį kontingentą. Jau dabar Rusija neteko prieigos naudotis svarbiausiomis technologijomis, taip pat dauguma Vakarų įmonių pasitraukė iš šalies. Vis dėlto ES ir Vakarų taikomos priemonės kol kas nepaveikė Rusijos karinių pajėgumų, neįvyko jokių pokyčių Kremliuje, nesikeitė nė rusų mentalitetas.
Nieko keista, kad ir Europos Parlamente, ir tarp ES institucijų vis intensyvėja diskusijos dėl dabartinių sankcijų efektyvumo bei jų įgyvendinimo kliūčių. 2023 m. spalio 17 d. Europos Parlamento debatuose dėl Rusijai taikomų ES sankcijų veiksmingumo turėjau galimybę kalbėti ir pabrėžiau, kad mūsų sankcijos nesutrukdė Rusijai kasdien ginkluotis, daužyti taikius ukrainiečius, investuoti Afrikoje ir apskritai trečiosiose valstybėse. Dabar Rusija dar ne tik vykdo karą Ukrainoje, bet ir politiškai (o gal net ir techniškai) remia teroristų grupuotę „Hamas“, vykdančią karą prieš Izraelį. Tad matant, kad Rusija aktyviai ieško aljansų tarp teroristų ir kitų nedemokratinių šalių, ES privalo ne tik persvarstyti savo diplomatinius santykius su valstybėmis, kurios nesmerkia rusų karinių veiksmų Ukrainoje, bet ir pradėti taikyti sankcijas jų atžvilgiu. Reikia skirti daugiau dėmesio trečiųjų šalių vaidmeniui apeidinėjant sankcijas. Dėl to dar 2023 m. balandžio 25 d. raštu kreipiausi į Europos Komisiją būtent dėl galimo Centrinės Azijos valstybių tarpininkavimo perpardavinėjant ES sankcionuotas prekes Rusijai. Vien tik praeitais metais Centrinės Azijos šalių prekyba su Rusija išaugo nuo vidutiniškai 60 iki 80 procentų. Blogiausia, kad dėl išaugusio dvigubos paskirties produktų eksporto į Centrinę Aziją net ir ES pagamintų komponentų galima rasti Rusijos karinėje įrangoje ir ginkluotėje, naudojamoje kare prieš Ukrainą. Komisarė M. McGuinness atsakė, kad Komisija surengė su ES sankcijomis susijusių gebėjimų ugdymo seminarus Kazachstane ir Uzbekistane. Taip pat buvo patikinta, kad Komisija užmezgė dialogą su trečiosiomis valstybėmis: Kazachstanu, Uzbekistanu ir Kirgizija, ir daugiausia dėmesio skiria ypatingos svarbos prekėms, skirtoms Rusijos kariuomenės, pramonės ir ekonomikos plėtotei. Naujausiame, 11-ajame, ES sankcijų pakete iš tiesų bandyta sumažinti trečiųjų šalių sankcijų apeidinėjimo rizikas. Buvo pristatyta nauja kovos su sankcijų apėjimu priemonė, leidžianti riboti konkrečių sankcionuotų prekių eksportą į tam tikras trečiąsias valstybes, kurioms būdinga didelė sankcijų apėjimo rizika. Kartu reikia pripažinti, kad ES pavėluotai bando mažinti Rusijos politinę bei ekonominę įtaką postkomunistinėse Azijos valstybėse. Tačiau ryžtingi žingsniai žengti. ES institucijos bando stiprinti politinius ir prekybinius ryšius su Centrinės Azijos valstybėmis. Vien tik su Uzbekistanu 2022 m. ES prekyba išaugo 41 proc. Žinoma, su didėjančiais prekybos srautais kartu turi sekti ir atitinkamos priemonės, privalančios užtikrinti, kad ES dvigubos paskirties prekės ir technologijos nepatektų į Rusiją.
Norint pagerinti sankcijų efektyvumą, ES privalo sugriežtinti atsakomybę už trečiųjų šalių vengimą vykdyti sankcijas, skirtas Rusijai. Iš teisinės pusės, privalo keistis požiūris į Rusijoje veikiančias užsienio bendroves bei jų didžiulius dukterinių įmonių tinklus. Visų pirma, patys Vakarai turi uždrausti savo įmonėms sudarinėti komercinius sandorius su visais su karine pramone siejamais Rusijos subjektais. ES institucijos bei narės privalo parodyti, kad turi valios vieningai veikti stabdant Rusiją, per santykinai trumpą laiką sukuriant platų spektrą ribojamųjų priemonių. Tačiau darbas dar nebaigtas.
Reikia tikėtis, kad Europos Parlamente šiuo metu priimama rezoliucija taps dar vienu postūmiu įgalinant realų sankcijų Rusijai poveikį.