Kalėdos dar vadinamos vaikų švente. Tačiau kai su jais išsiruošiame į miesto aikštę, kavinę, prekybos centrą ar kitur, anaiptol ne visuomet randame šeimoms pritaikytą aplinką ar pozityviai į mažųjų išdaigas reaguojančius žmones. Kaip šios problemos sprendžiamos svetur, pasakoja neseniai Niujorke stažavusis Šiaulių universiteto dėstytoja Odeta Šapelytė.
Planuojama, kad po šios kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas šeimai draugiško miesto koncepcija bus kuriama ir pirmiausia mėginama įgyvendinti būtent Šiauliuose. Tuo metu 7 vaikus auginanti tinklaraštininkė, reklamos agentūros įkūrėja ir kūrybos vadovė bei veikliausia 2016-ųjų Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė teigia, jog dažnai už šeimoms su vaikais „draugiškos“ infrastruktūros slepiasi tiesiog komercija.
Problema – ne vienos Lietuvos
Vis dėlto nesame vieninteliai, susiduriantys su vaikams per mažai draugiško miesto problema. Niujorke, mokslo akademijoje surengtose mokslo dirbtuvėse dalyvavo atstovai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Slovėnijos, Brazilijos, Kolumbijos, Filipinų. Tarp jų – miestų savivaldybių administracijos, merijų darbuotojai, specialistai ir mokslininkai, dirbantys ankstyvojo amžiaus vaikus auginančių šeimų pagalbos bei ugdymo srityje ir besirūpinantys palankios šeimai aplinkos kūrimu. Lietuvai atstovavo Šiaulių universiteto Sveikatos ir socialinės gerovės studijų katedros lektorė O. Šapelytė.
Ji sako, jog didžiuosiuose Lietuvos miestuose situacija yra kur kas geresnė nei regionuose: „Nors valstybės ir verslo institucijų pastangos pastebimos ir rezultatai juntami, tačiau nuoseklia vaikui ir šeimai palankaus miesto koncepcija, kokią turi Skandinavijos ir Vakarų šalys, deja, kol kas pasigirti dar negalime“, – sakė Šiaulių universiteto atstovė.
Ką veikia žmona? Nieko, sėdi namie su vaiku
Net 7 vaikų mama S. Daukantaitė sklaido visuomenėje gana gajų mitą, jog auginti vaiką ar kelis reiškia sėdėti namuose. „Viskas yra kaip tik atvirkščiai, nes susilaukus atžalos ar kelių šeimos gyvenimas įsisuka į dar intensyvesnę rūpesčių, reikalų karuselę ir neapsiriboja vien namais – anaiptol, – sakė S. Daukantaitė. – O kur dar darbinė, visuomeninė erdvė – norėdamas iš jos neiškristi daug ką turi daryti tiesiog su kūdikiu ant rankų ir, jei ta aplinka nėra draugiška, gyvenimas pasidaro dar komplikuotesnis.“
S. Daukantaitė atkreipia dėmesį, jog informacijos pertekliaus laikais gali susidaryti įspūdis, kad visuomenė tėvystės, vaikų auginimo ir ugdymo problemoms dėmesinga, nes visko yra labai daug: nuo vaikams ir tėvams skirtų produktų parduotuvių lentynos lūžte lūžta, o kur dar galybė paslaugų? „Tačiau tai – tik iliuzija, nes po kurio laiko supranti, kad požiūris į šeimą yra labai komercializuotas. O štai nuoširdaus dėmesingumo ir draugiškumo dar labai trūksta“, – įžvalgomis dalijosi S. Daukantaitė.
Pavyzdžiui, su vaikais išsiruošus į miesto centrą rasti vietą automobiliui pastatyti – tikras iššūkis. „Kadangi dažniausiai vežuosi ir mažųjų dvynių vežimą, o kitus vaikus reikia vesti už rankų, negaliu automobilio statytis už poros kilometrų. Patogiose vietose prie pat įėjimų dažniausiai stovi tik tuščios neįgaliesiems skirtos vietos, tačiau jose įstatymai statytis automobilio juk neleidžia, o šeimoms su vaikais pritaikytų vietų nėra arba jų tiesiog per mažai. Laimei, bent prie didžiųjų prekybos centrų automobilių parkavimo vietų šeimai sparčiai daugėja“, – pasakojo sostinėje gyvenanti S. Daukantaitė.
Ji sakė vaikams žaisti skirtų zonų pasigendanti ir viešosiose erdvėse. „Pavyzdžiui, neseniai lankydamasi Belgijoje pastebėjau, kad net nedidelių miestelių centrinėse aikštėse, kur verda gyvenimas, yra įrengtos bent jau minimalistinės žaidimų zonos. Tiesiog paprasta saugi danga, kad vaikas nukritęs nesusižeistų, ir keli žaidimo laipteliai palaipioti. Vaikams viso to pakanka ir nemanau, kad tokioms erdvėms įrengti reikalingos didelės miesto biudžeto lėšos, – pasakojo S. Daukantaitė. – Kita vertus, vien žaidimų aikštelės šios opios socialinės problemos – prielankumo nebuvimo šeimoms su vaikais – neišsprendžia.“
Niujorke kartu su kitų valstybių atstovais Šiaulių universiteto atstovė dalijosi patirtimi ir įsitraukė į globalios bendradarbiavimo platformos, kuri skatins vaikui ir šeimai palankaus miesto plėtojimą, kūrimą. „Ieškojome bendrumų ir vieni iš kitų sėmėmės patirties. Toks pamatymas iš vidaus, kaip kiti miestai kuria vaikui ir šeimai palankaus miesto koncepciją, leidžia jautriau reaguoti į inovatyvių, mieste mažus vaikus auginančių šeimų poreikius atliepiančių paslaugų inicijavimą bei plėtrą mūsų šalyje“, – sakė O. Šapelytė.
Vaikams palankaus miesto koncepciją įgyvendins Šiauliuose
Susitikime Niujorke dalyvavę Šiaulių miesto ir universiteto atstovai kaip partneriai pasirinkti neatsitiktinai. Šiaulių miesto savivaldybė aktyviai rūpinasi šeimai palankios aplinkos kūrimu. O Šiaulių universitete dirbantys mokslininkai jau ne vienus metus atlieka tyrimus pagalbos ir ugdymo pirmaisiais vaiko gyvenimo metais srityje bei ruošia jaunuosius specialistus tokiai veiklai.
„Šalia universitete paruoštų ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo ir švietimo pagalbos specialistų taip pat turime išplėtotą ikimokyklinio ugdymo institucijų tinklą, tris ankstyvąsias reabilitacijos tarnybas, pedagoginę psichologinę tarnybą ir keletą dienos centrų. Visa tai – tvirtas pagrindas naujoms iniciatyvoms ir programos, kurias įgyvendinus mūsų jaunoji karta augs ja besirūpinančioje ir draugiškoje aplinkoje. Tikimės, jog šia iniciatyva – būti šeimoms su vaikais draugišku miestu – nuo Šiaulių užsikrės ir kiti šalies regionai“, – kalbėjo Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.
Beje, lyginant su garsiaisiais pasaulio didmiesčiais, Lietuvos miestai turi solidžių pranašumų. „Niujorko patirtis rodo, kad efektyviai išplėtoto milžiniško miesto infrastruktūra ir teigiamas visuomenės požiūris į mažamečius auginančias šeimas vaikui ir šeimai palankaus miesto požiūriu leidžia būti priešakyje. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, jog ir mes turime nepalyginamų pranašumų: palyginti mažas transporto spūstis ir su Niujorko betonu kontrastuojančias žaliąsias erdves, kurios idealiai tinka vaikams augti“, – šypsojosi šiaulietė O. Šapelytė.