Kalba nėra paprastas, elementarus dalykas, kuris ateina savaime ar kurio vaikai paprasčiausiai gali išmokti iš ekranų. Kalba – socialinis reiškinys, būtinas gyvas bendravimas. Jei su vaiku nebendraujama, vaikas kalbos negirdi, jis jos ir nepradės vartoti. Kalbinė aplinka, kur vaikai gali nuolat girdėti kalbą, bendrauti, yra svarbu norint, kad vaikas pradėtų tarti pirmuosius žodžius, žodžių junginius, sakinius.
Suaugusiųjų ir vaikų bendravimo svarba
Kalbos mokymosi ir įsisavinimo procese vaikams nėra pateikiamos taisyklės, kaip kalbėti konkrečia kalba. Vaikai, būdami apsupti kalbos, ją aktyviai įsisavina: girdi, atpažįsta, kartoja. Kalbos įvesties kiekis ir kokybė, gaunama iki 3 m. amžiaus, yra reikšmingai susijusi su vėlesniu kalbos įsisavinimu ir pažinimo raida. Svarbu akcentuoti gyvo tėvų ir vaikų bendravimo reikšmę. Ilgalaikiai stebėjimai leido nustatyti, kad suaugusiųjų vaikui pasakytų žodžių skaičius reikšmingai koreliavo su kūdikių kalbos raida. Suaugusiųjų bendravimas su 2–48 mėn. amžiaus kūdikiu yra reikšmingai susijęs su vėlesne kalbos raida ir gali prognozuoti tolesnį vaiko kalbos raidos vystymąsi. Suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra esminė vaiko kalbos raidos dalis. Tėvų ir vaikų bendravimas yra geriausias ir produktyviausias tuomet, kai yra abipusis bendravimas, t. y. kai kalbama su vaiku (vyksta dialogas), o ne vaikui (tėvų monologas).
Taigi, kalbinė aplinka yra svarbi ankstyvojo bendravimo ir kalbos raidai. Pastaraisiais metais ji sparčiai keitėsi, nes padidėjo prieiga prie skaitmeninės žiniasklaidos ir jos naudojimas.
Kaip ir minėta, vaikai kalbos mokosi iš aplinkos, girdėdami suaugusiųjų kalbą, ją intuityviai kopijuodami. Užsienio mokslininkai pastebėjo, kad pradedama galvoti, jog suaugusiųjų kalbos vaikai gali klausytis ir mokytis iš ekranų (televizoriaus, planšečių, telefonų ir kt.). Tačiau suaugusiųjų kalba yra vertinga tiek, kiek ji skatina vaiko kalbą. Gyva kalba nėra tas pats, kas elektroninis stimulas. Elektroninis stimulas nėra produktyvu ir naudinga. Nustatyta, kad 9–10 mėnesių kūdikiai garsų tarimo, skyrimo, imitavimo mokosi iš gyvos sąveikos, bet ne iš skaitmeninės. Kalbos mokomasi ne klausantis pasyvaus iš ekrano sklindančio monologo, o iš gyvo kontakto, aktyvaus dialogo vystymo bei akių kontakto, veido mimikų, reakcijų – tai tobulina vaikų kalbos ir bendravimo įgūdžius.
Skaitmeninio amžiaus vaikai. Ar naujosios medijos turi įtakos ankstyvam kalbos vystymuisi?
Šių dienų kūdikiai gimsta skaitmeninių medijų pasaulyje, daugelis su tuo susiduria nuo pat mažens ir tai aktualu ne tik Lietuvoje, bet ir viso pasaulio mastu. The Swedish Media Council (2019) pranešė, kad Švedijoje internetu naudojosi 54 proc. vaikų iki 2 m., o programėlėmis – 22 proc. vaikų. Korėjos mažylių (2 m. amžiaus) vidutinis dienos televizoriaus žiūrėjimo laikas buvo 1,21 valandos, o 32,6 proc. mažylių televizorių žiūrėjo ilgiau nei 2 valandas. Nustatyta, kad vaikai, žiūrėję į ekranus 2–3 val. per dieną, turi 2,7 karto didesnę kalbos vėlavimo riziką, o daugiau nei 3 val. – 3 kartus didesnę kalbos vėlavimo riziką nei nežiūrintys ekranų.
Nors vaikai, sulaukę 6 mėnesių amžiaus, paprastai jau stebi televizoriaus ekraną, iš tiesų jame rodomą turinį pradeda suprasti tik sulaukę maždaug 2 m. amžiaus. Tai reiškia, kad kūdikių ir jaunesnių nei 2 m. amžiaus vaikų dėmesį patraukia tai, kas rodoma ekrane, bet jie nieko neišmoksta. Vaikai iki 2–3 m. amžiaus nėra pajėgūs suvokti ir objektyviai įvertinti to, kas vyksta ekrane, todėl ši intensyvi atskirų smegenų sričių stimuliacija neduoda naudos visapusiškai vaiko raidai. Atvirkščiai, kūdikiams intensyvus vaizdo įrašų žiūrėjimas turi žalingą poveikį ankstyvam kalbos vystymuisi, lemia kalbos raidos vėlavimą.
Daug tyrimų rezultatų parodė neigiamą ryšį tarp mažų vaikų laiko praleidimo prie ekranų ir kalbos vėlavimo:
- tyrime, kuriame dalyvavo 8–16 mėnesių amžiaus kūdikiai JAV, daugiau nei 1 valandos vaizdo įrašų žiūrėjimas per dieną turėjo neigiamą įtaką žodyno įsisavinimui;
- tyrime, kuriame dalyvavo jaunesni nei 1 m. kūdikiai, žiūrėję ekranus, nustatyta 6 kartus didesnė kalbos raidos vėlavimo rizika, lyginant su tais, kurie nežiūrėjo;
- tyrime, kuriame dalyvavo 2 m. amžiaus kūdikiai, nustatyta, kad kalbos raidos vėlavimo rizika proporcingai padidėjo ilgėjant ekranų žiūrėjimo laikui.
Neigiamą ryšį tarp televizijos žiūrėjimo ir kalbos rezultatų lėmė suaugusiųjų ir vaikų bendravimo (ne)buvimas. Bendravimas yra socialinis elgesys, kai kalbėtojas ir klausytojas keičiasi informacija per dialogą. Ekranai nepadeda tobulinti bendravimo įgūdžių. Žiūrint į ekranus informacijos keitimasis yra vienakryptis, t. y. tai iš ekrano sklindantis kalbėtojo (kalbėtojų) monologas, nėra atsako iš vaiko, nėra kvietimo kalbėtis. Taigi, mažai tikėtina, kad ekranų žiūrėjimas palengvina vaikų bendravimo galimybes.
Pabrėžiamas suaugusiojo ir vaiko santykis žiūrint ar naudojant ekraną. Net jei bendraujama su vaiku žiūrint televizorių, vis dėlto didžioji dalis dėmesio skiriama ne vaikui ar suaugusiajam, o ekranui. Nustatyta, kad žiūrint televizorių, kai tėvų ir vaikų dėmesys daugiausia krypsta į televizoriaus ekraną, prastėja tiek tėvų kalbos kokybė, tiek kiekybė. Tyrimas parodė, kad tėvai, auginantys 1–3 m. amžiaus vaikus, žiūrėdami TV, su vaiku gerokai mažiau bendravo, t. y. ištarė mažiau žodžių vaikui (tiek bendrai, tiek naujų). Bendravimas su tėvais yra gyvybiškai svarbus kalbos įsisavinimo veiksnys, todėl televizijos žiūrėjimas gali turėti neigiamos įtakos mažų vaikų kalbos raidai. Ekranai atima galimybę bendrauti, tai gali turėti įtakos kalbos vėlavimui.
Atlikto tyrimo, kai tėvų prašyta įvardinti, ar, kai namuose užsiima veiklomis su vaiku, fone yra įjungtas televizorius, rezultatai atskleidė, kad:
- nuo 8 mėn. iki 2 m. amžiaus vaikai vidutiniškai girdi 5,5 valandos foninės televizijos per dieną;
- 2–4 m. amžiaus vaikai vidutiniškai girdi 4,4 val. foninės televizijos per dieną.
Taigi, matyti, kad maži vaikai daug budrumo valandų praleidžia fone girdėdami garsus, sklindančius iš televizoriaus. Šis tyrimas atskleidė, kad kai televizorius yra įjungtas, tėvai mažiau bendrauja su vaiku. Nors teigiama, kad suaugusiesiems skirtos programos vaikų nedomina – jie jų nesupranta ir nežiūri. Tačiau šias programas žiūrinčiųjų tėvų bendravimas su vaiku suprastėja. Tai įrodo dar vieno tyrimo rezultatai. Tyrimo metu palygintas tėvų bendravimas su 12 mėn., 24 mėn. ir 36 mėn. amžiaus vaikais, kai fone televizorius yra įjungtas ir kai nėra įjungtas. Atliktas eksperimentas: tėvai 30 min. žaidžia su vaiku, kai televizorius yra įjungtas, ir tiek pat laiko praleidžia žaisdami su vaiku, kai televizorius yra išjungtas. Tėvų prašyta elgtis natūraliai, taip, kaip jie elgiasi įprastai tokiomis situacijomis. Tyrimas parodė, jog kai televizorius buvo įjungtas, tėvų aktyvus įsitraukimas sumažėjo trečdaliu, o laikas, praleistas nebendraujant su vaiku, padidėjo per pusę, lyginant su tuo, kai televizorius buvo išjungtas.
Kodėl tėvai duoda ekranus vaikams?
Komercinių televizijų laidų rengėjai bando įrodyti, kad jų kuriamos edukacinės laidos, skirtos ankstyvojo amžiaus vaikams, padeda lavinti kalbą. Tačiau visi nekomerciniai tyrimai tai neigia – nėra nustatyta jokios naudos vaikams iki 3 m. amžiaus. Priešingai, dažnas televizoriaus žiūrėjimas susijęs su dėmesio kaupimo, skaitymo, matematinių gebėjimų sunkumais. Kūdikiams intensyvus vaizdo įrašų žiūrėjimas turi žalingą poveikį ankstyvajam kalbos vystymuisi.
Atrodo, pastaruosius metus tikrai daug kalbama apie ekranų neigiamą įtaką. Tad kyla klausimas, kodėl tėvai vis tiek duoda ekranus? Tyrimų (anoniminės anketinės apklausos, interviu) rezultatai leidžia teigti, kad tėvai, kurie kūdikiams ir vaikams leidžia žiūrėti ekranus:
- dėl tam tikrų priežasčių yra mažiau motyvuoti skatinti vaiko kalbos raidą;
- ekranas tampa aukle skubantiems, nedėmesingiems, „užsiėmusiems“ tėvams;
- yra tikimybė, jog tėvai, manantys, kad ekranai padeda vystytis vaikų kalbai, patys nemažai laiko praleidžia prie ekranų;
- tyrimo rezultatai parodė, kad tėvai ekranų davimą kūdikiams grindė tuo, jog leidžia vaikams žiūrėti ugdomuosius filmukus, skatinančius smegenų vystymąsi.
Vis dėlto kūdikiams skirtos vaizdo medžiagos kalba yra ribota, o kalbinės raiškos yra mažai arba iš viso nėra. Daugelis kūdikiams skirtų vaizdo įrašų yra reklamuojami kaip priemonės, skatinančios vaiko pažinimo, kalbos ir smegenų vystymąsi. Manoma, kad tėvai tiki ir duodami ekranus mano, jog daro gera – lavina vaiką. Kūdikiams ir vaikams skirtoje vaizdinėje medžiagoje scenos yra trumpos, greitai besikeičiančios, rodomi ryškūs vaizdai. Visa tai neskatina kalbos raidos ir smegenų veiklos, trukdo vaiko lavėjimui ir neigiamai veikia vaiko emocinę būseną. Pastebėta, kad tokie ir panašūs kūdikiams skirti vaizdo įrašai yra sukurti menkai suprantant kūdikių vystymosi raidą, poreikius, nesiremiant jokiais tyrimais bei jų rezultatais.
Taigi, svarbu dar kartą pakartoti, kad per pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikas su kalba susipažįsta ir jos mokosi iš aplinkos. Suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra esminė vaiko kalbos raidos dalis. Kalbinant vaiką svarbu jam suteikti galimybę matyti kalbančiojo veidą, stebėti lūpų judesius, girdėti skirtingas intonacijas ir spalvingą kalbą, klausti ir suteikti galimybę atsakyti.
Dr. Eglė Krivickaitė-Leišienė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, VDU Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto (SITTI) mokslo darbuotoja