Skurdas – tai… Vietoj daugtaškio kiekvienas galėtų įrašyti vis kitą apibrėžtį. Nors skurdas yra sena kaip pasaulis problema, visiems priimtinos apibrėžties ir tuo labiau priešnuodžio jam dar nerado nė viena mokslinė disciplina, organizacija ar valstybė. Bet bandyti verta.
8-ojo dešimtmečio pradžioje JAV sociologas Joe R. Feaginas apklausė paprastus gyventojus apie pagrindinę skurdo priežastį. Jų požiūris išsiskyrė. Tačiau J. R. Feagino bei kitų mokslininkų tyrimų rezultatus galima suskirstyti į keturias grupes.
Pirmoji grupė žmonių linkusi kaltinti pačius skurstančiuosius. Suprask, skursta vien tinginiai, girtuokliai ar šiaip nevykėliai. Ši nuomonė gal dažniausiai girdima Lietuvoje. Tokį stereotipinį požiūrį į skurstančiuosius skleidžia su finansiniais sunkumais asmeniškai nesusidūrę, tik savo buitine patirtimi visuomenę „pažįstantys“ individualistai, jiems politiškai atstovaujantys kraštutiniai liberalai ir stipriesiems norinti įsiteikti žiniasklaida. Atitinkamai manoma, kad vienintelis kelias iš šios „skurdo kultūros“ yra tinginius ir apsileidėlius „disciplinuoti ir bausti“. Tiesa, net tokią neigiamą retoriką galima paversti konstruktyviu argumentu – mokesčių ir socialinių išmokų sistemas konstruoti taip, kad jos bent neskatintų pasyvumo, kad dirbti apsimokėtų net tiems, kurie daug uždirbti nepajėgūs.
Antras požiūris paremtas tuo, kad skurdas egzistuoja kiekvienoje visuomenėje, net Skandinavijoje. Taip yra todėl, kad nuožmioje kapitalistinėje kovoje už gerovę neišvengiamai yra laimėtojų ir pralaimėtojų. Tarp pastarųjų dažniausiai atsiduria silpniausi ar didesnių poreikių turintys žmonės: neįgijusieji gero išsilavinimo, vienišos mamos, daugiavaikės šeimos, neįgalieji, pensininkai, kaimo žmonės. Išvardytos grupės Lietuvoje skursta dažniau nei kitos. Kokia išeitis? Reikia perskirstyti išteklius laike (pvz., iš jaunystės į senatvę) arba tarp žmonių (iš sveikų – tiems, kurie turi negalią). Anksčiau pakako neformalaus perskirstymo šeimos viduje, parapijos bendruomenėje. Tačiau tradicinė šeima nyksta, bendruomenės svetimėja. Todėl dabar perskirstome per valstybinę mokesčių ir socialinių išmokų sistemą. Perskirstome ne tik pinigus, bet ir galimybes juos užsidirbti – per švietimo, sveikatos apsaugos, kitas viešąsias paslaugas. Paplitęs skurdas tik rodo, kad perskirstoma nepakankamai sėkmingai. Todėl pagrįstai kaltinama nevykusi valdžia.
Trečią ir ketvirtą skurdo paaiškinimus galima apibūdinti trumpai – „taip jau lemta“. Tad dėl skurdo nekaltas nei pats žmogus, nei visuomenės nesugebėjimas tinkamai perskirstyti išteklius. Kaltos asmeninės arba visuomenėje susiklosčiusios aplinkybės.
Asmeninės nesėkmės – kai žmogui tiesiog nepasiseka įgyti tinkamo išsilavinimo, laiku ir sėkmingai susirasti darbo arba ištikimo partnerio, sušlubuoja sveikata. Liūdniausia, kai nepasiseka gimti rūpestingoje ir mylinčioje šeimoje, kurioje būtų rūpinamasi gerove, išsilavinimu ir ateitimi. Ką daryti tokiais atvejais? Trumpas atsakymas – investuoti. Investuoti visiems bendrai į vaikų išsilavinimą, į suaugusiųjų perkvalifikavimą, į įvairiausių gebėjimų ir sveikos gyvensenos ugdymą, į nelaimingų atsitikimų prevenciją. Žinoma, investuoti turi ir pats žmogus, jo tėvai. Ir tam nelabai reikia agituoti tuos, kurie turi ką investuoti – pirmiausia supratimą apie didelę riziką šiuolaikinėje visuomenėje. Neturinčiaisiais ką investuoti tenka pasirūpinti kitiems piliečiams. Reikia ne smerkti, o investuoti į skurstančių, net nemalonių, nevalyvų kaimynų vaikų ateitį. Šis supratimas, tikėkimės, į Lietuvą dar ateis.
Galiausiai nesėkmė gali būti struktūrinė, kai ištinka gamtiniai, kariniai ar ekonominiai kataklizmai arba kai gyveni šalyje, kurioje neturi galimybių prasimušti dėl diskriminacijos, protekcijų, korupcijos, rinkų monopolizavimo, dėl silpnųjų sąskaita suvaldomų krizių. Reikėtų lygių galimybių užtikrinimo, priėjimo prie išteklių barjerų mažinimo, demokratiškesnio valdymo.
Neretai daugelis mano, kad neverta kalbėti apie skurstančiuosius, veikiau pasidžiaugti sėkmingųjų pergalėmis: pastariesiems, kaip tam visuomenės garvežiui, klokime kelią, o visa kita susitvarkys savaime. Tačiau geriau suvokus problemą atsiveria įvairesnių jos sprendimo būdų ir galimybių.
Romas Lazutka, VU Ekonomikos fakulteto profesorius; Jekaterina Navickė, VU Filosofijos fakulteto doktorantė
naujienos.vu.lt
Nuotraukos D. Leiliono, iš asmeninio Jekaterinos Navickės archyvo ir iš freeimages.com