Šokiai gerina nuotaiką, ugdo ištvermę, padeda išlaikyti grakščią figūrą ir netgi turi tam tikrų gydomųjų galių. Šešiolika metų šokti mokanti „Šokių akademijos“ įkūrėja ir vadovė, televizijos šokių projektų vedėja ir dalyvė Jurgita Česnavičiūtė-Jančorienė primena ir kitą neretai pastebimą šios meno rūšies naudą: šokiai gali padėti atgaivinti priblėsusius dviejų žmonių jausmus, o vienišoms sieloms – rasti vienai kitą. Žvelgdami į televizijos ekranuose ar šokių renginiuose elegantiškai besisukančias poras, pagal siautulingos muzikos ritmą sutartinai šokančius žmones turbūt dažnas pagalvojame: „Aš nesugebėčiau.“ Tačiau J. Česnavičiūtė-Jančorienė įsitikinusi: šokti gali visi. Gyvenimo džiaugsmu ir energija spinduliuojanti Jurgita, besididžiuojanti draugiška savo šokių studijos auklėtinių šeima, pataria, nuo ko lengviausia pradėti niekad nešokusiems, kada geriausia vaikus leisti lankyti šokius, ir atskleidžia savo laimingo gyvenimo sampratą.
Jūsų gyvenimas, rodos, pastaruosius kelerius metus nėra akylai stebimas žiniasklaidos. Tad įdomu sužinoti, ką šiuo metu veikiate, kuo gyvenate.
Esu paskendusi savo mėgstamoje veikloje, plėtoju šokių studijos „Šokių akademija“ veiklą Vilniuje, Kaune ir Didžiojoje Riešėje, kurioje gyvenu.
Ar sąmoningai atsiribojote nuo žiniasklaidos stebimo pramogų pasaulio, televizijos?
Kiek pačiai reikia ir norisi, tiek ir dalyvauju tame viešajame gyvenime, bet per daug į viešumą nesiveržiu, nes jau patyriau savo kailiu, kokia to kaina ir padariniai man ir mano aplinkai.
Sportinius šokius pradėjote lankyti būdama penkerių metų. Galbūt žinote, kodėl tėvai nusprendė leisti Jus lankyti šiuos, o ne, sakykim, tautinius šokius?
Mama augo nedideliame mieste. Jame buvo tik tautinių šokių būrelis, o ji svajojo apie pramoginius, tad mudvi kartu įgyvendinome šią jos svajonę. Tai vėliau tapo mano gyvenimo būdu.
Pamenu, mama buvo labai įsitraukusi į šokius: kasdien net po kelis kartus vežiodavo mane į treniruotes, kurdavo suknelių modelius, ieškodavo medžiagų, lydėdavo mane į konkursus Lietuvoje ir užsienyje (dažnai jie vykdavo kiekvieną savaitgalį). Tėtis laikėsi atokiau nuo šios mūsų veiklos, niekada nežinojo, kiek tiksliai viskas (pamokos, batai, suknelės ir kelionės) kainavo.
Kas buvo Jūsų autoritetas?
Vieno autoriteto įvardyti negalėčiau, nes treniravomės pas skirtingus Lietuvos ir užsienio trenerius, stiprias asmenybes ir jie visi paliko pėdsaką mano karjeroje ir gyvenime. Iš šokėjų labai žavėjausi Editos Daniūtės ir Arūno Bižoko pora, didžiuodavomės matydami, kaip jie skina prizines vietas aukščiausio lygio turnyruose.
Ar visada jautėte daranti tai, ko iš tiesų norite? O galbūt teko pamaištauti?
Paauglystėje turbūt visi daugiau ar mažiau pamaištauja. Tam tikru laikotarpiu ir aš norėjau, užuot lankiusi šokių pamokas, lauke su berniukais futbolą ar vandens karą žaisti, savaitgaliais važiuoti į ekskursijas su klase, bet panorėjau ir praėjo – mama mokėjo motyvuoti (šypsosi – red. past.).
Kokia dar sritis, be šokių, Jus traukė?
Neišbandžiau savęs jokioje kitoje srityje, bet jeigu ne šokiai, galbūt būčiau bandžiusi aktorystę. Tiesa, mano dabartinė veikla gana įvairi: organizuoju ir vedu renginius, stovyklas, užsiimu rinkodaros reikalais ir verslo administravimu. Kai turiu laiko (ypač vasarą), mokau šokti grupes, individualiai ar įvairiuose vakarėliuose.
Neseniai su šokėjais pradėjome keliauti kartu – poilsinės ir pažintinės kelionės su didele kompanija yra mano naujausia aistra. Ruošdamiesi keliauti į pagalbą pasitelkiame kelionių organizatorius. Esame kartu aplankę Ispaniją, Gruziją (mokėmės tų šalių šokių), neseniai grįžome iš Italijos. Planuojame keliauti į Graikiją.
Kadangi prakalbome apie keliones – kokia buvo Jūsų egzotiškiausia kelionė?
Praeitą žiemą atsitiktinai prisijungiau prie draugų kompanijos ir per savaitę susiruošiau į Meksiką. Sužavėjo klimatas, maistas, draugiški žmonės. Mažoje saloje netgi radau zumbą. Buvo tikrai egzotiška šokti devintą valandą ryto pliaupiant lietui buvusio baro pavėsinėje prakiurusiu stogu. Šokome keturios lietuvės ir keturios meksikietės.
Šios vasaros pabaigoje su savo vadovaujama šokių studija dalyvavote „Šokančio senamiesčio“ renginyje Kaune. Kokių minčių jis sukėlė?
Nors jau aštuonerius metus gyvenu Vilniuje, visada labai smagu sugrįžti į Kauną ir jame ką nors nuveikti. Labai myliu šį miestą ir stengiuosi, kad jis būtų aktyvus ir traukiantis. Buvo labai gera tą vakarą matyti savo buvusius trenerius Jūratę ir Česlovą Norvaišas, kitus šokėjus, su kuriais dabar jau retai pasimatome. Smagu, kad vyksta tokių renginių, esu dėkinga organizatoriams už milžinišką darbą – žinau, kaip sunku išjudinti kauniečius.
Kaip jautėtės stebėdama tokiai didelei auditorijai šokančius savo mokinius, kurių dalis viešai šoko pirmą kartą? Ar teko juos barti už klaidas?
Tame renginyje daugiausia šoko profesionalai, o čia – grupė mėgėjų! Bet aistra, užsidegimas, nuoširdumas paperka ir tos klaidelės ar technika tampa antraeiliu dalyku. Visada sakau savo mokiniams, kad geriau jau supainioti žingsnius negu šokti susiraukus ar be emocijų.
Kaip manote, ar kiekvienas, kuris gali vaikščioti, gali išmokti ir šokti?
Mūsų šūkis – šokti gali visi. Nesvarbu, koks žmogaus amžius, svoris. Ir net negalia nėra kliūtis. Pavyzdžiui, „Šokių akademijoje“ 1,5 metų šoka regėjimo negalią turintis žmogus – jis puikiai čia jaučiasi.
Nuo kelerių metų tėvams patartina leisti vaikus lankyti šokius?
Mūsų šokių studiją daugiausia lanko suaugę mėgėjai šokėjai, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad tėvai patys turi jausti, ar jau atėjo laikas, kai vaikas gali susikoncentruoti. Jeigu jis į šią veiklą įtraukiamas per anksti, tai gali jį atbaidyti nuo šokių. Žinoma, labai svarbi ir trenerio metodika, jo gebėjimas sudominti vaiką.
Kai kas įsivaizduoja, kad šokant porinius šokius partneriams sunku nesusižavėti vienas kitu. Ką apie tai manote? Galbūt šokiai galėtų būti vienas iš būdų prikelti priblėsusius poros jausmus?
Šokiai gali prikelti jausmus, kita vertus, poros gali per juos ir susipykti. Bet mokytojas turi viską matyti ir padėti užglaistyti konfliktus. Aš dažnai per pamokas paprašau vyrų išeiti iš salės ir moterims paaiškinu, jog nespaustų vyrų viską iškart padaryti tobulai, džiaugtųsi, kad jie išvis atėjo šokti, mėgautųsi procesu.
Mokau šokti jau šešiolika metų, dažnai matau, kaip per šokius susibendrauja vienišos sielos. Nemažai žmonių per pamokas atrado savo antrąsias puses, vėliau tos poros apsivedė ir iki šiol laimingai gyvena.
Kokie šokiai šiuo metu populiariausi? Kaip manote, kuo būtent jie traukia lietuvius?
Vis dar itin populiarūs Lotynų Amerikos šokiai – salsa, bačata, kizomba, zumba. Bunda susidomėjimas argentinietišku tango.
Šiuose šokiuose daug aistros, žaismingumo, o to labai trūksta mūsų kasdieniame gyvenime. Šokant šiuos šokius reikia namie palikti susikaustymą, nedrąsumą, susirūpinusį veidą.
Ar būna, kad ateina žmonių, niekada nebandžiusių šokti jokių šokių? Nuo ko lengviausia pradėti mokytis?
Kas porą mėnesių renkame naujokų grupes. Vieni jų būna šokę vaikystėje, bet daugiausia ateina visai nešokusieji. Galima pradėti, pavyzdžiui, nuo salsos. Ją išmokti nėra sunku –technika nesudėtinga, kitaip nei pramoginiuose šokiuose.
Šokiai Lietuvoje vis dėlto daug populiaresni tarp moterų. Kaip manote, kodėl yra palyginti nedaug šokančių vyrų? Ar užsienyje yra kitaip?
Po televizijos šokių projektų ir vyrai į šokius pradėjo žiūrėti kitaip, pamatė, kad visi gali išmokti šokti, nesvarbu, koks jų amžius ar profesija. Bet dažnas vyras bijo nesėkmės: kad jam vieninteliam nesiseks, visi juoksis ir jo dama juo nusivils. Tačiau atėję pirmą kartą ir pamatę, kad visi tokie patys, vyrai atsipalaiduoja. O užsienyje žmonės mažiau galvoja, ką apie juos pamanys kiti.
Sakykime, moteris labai nori išmokti porinių šokių, tačiau vyras kategoriškai nesutinka mokytis. Kokią taktiką patartumėte taikyti?
Yra nemažai veiksmingų taktikų. Galima paprašyti draugų, kad jie padovanotų vyrui kvietimą mokytis šokti dviem asmenims. Moterys gali suburti vyrų grupę ir pasikviesti mokytoją – jiems nebus kur dėtis, turės mokytis. O paskui galbūt jiems pradės patikti. Po pamokų būtinai reikėtų visiems kartu užsukti į barą (šypsosi – red. past.). Gali ir pati moteris padovanoti vyrui kuponą, pavyzdžiui, keturioms pamokoms, ir pažadėti, kad jei jam nepatiks, toliau pamokų netęs.
Turbūt žmonės į Jūsų studiją ateina atsipalaiduoti ir pamiršti kasdienybę, darbus. O kaip nuo darbų, rutinos pailsite Jūs?
Kad rutinos mano gyvenime nėra, o per šokių pamokas aš išvis atsigaunu. Bet dabar stengiuosi retkarčiais nukreipti mintis, kad jos pailsėtų (sportuoju klube ar skaitau knygą), nes net sapnuodama kuriu naujų renginių ar stovyklų planus.
Po savo su Tomu vestuvių prieš maždaug septynerius metus esate sakiusi: „Kaip batsiuvys be batų, taip aš be šokėjo.“ Kaip nutiko, kad Jūsų vyras, dirbęs visiškai kitoje srityje, tapo šokių treneriu?
Treneriu jis tapo atsitiktinai. Vienu metu Vilniuje neturėjome zumbos instruktoriaus, o Tomas buvo padaręs pertrauką darbe ir dairėsi, kuo galėtų užsiimti. Akis užkliuvo už zumbos kursų, kurie kaip tyčia Vilniuje turėjo prasidėti po kelių dienų. Jau metus jis užsiima zumba. Matau, kad šokiai jam irgi pakeliui, ir tai puikiai veikia mūsų asmeninius santykius.
Taip pat esate pasakojusi, kad su savo vyru iki vestuvių nebuvote nė karto susipykę. Daugeliui turbūt tai skamba kaip utopija… Kas, Jūsų nuomone, lemia tokius gerus santykius?
Manau, svarbiausia abiem norėti, kad santykiai būtų geri, – tada viskas įmanoma.
Ar su sūnumi Jurgiu taip pat lengva sutarti?
Jurgis – puikus vaikas, su kuriuo labai lengva rasti bendrą kalbą.
Atrodo, kad Jūsų pasaulis labai šviesus ir Jūsų energija, optimizmas tiesiog liejasi. Kas Jus labiausiai motyvuoja kasdien siekti savo tikslų?
Man labai patinka tai, ką darau. Iš žmonių, kurie pas mus šoka ar su kuriais bendrauju per renginius, gaunu labai daug šypsenų, teigiamų emocijų, o jos suteikia energijos, įkvepia. Aš atiduodu labai daug savęs, darau tai nuoširdžiai ir su kaupu gaunu atgal.
Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, ypač tiems, kurie dažnai jaučiasi nusivylę, nepasitikintys savimi?
Mano nuomone, žmogui svarbiausia rasti savo kelią ir dirbti savo mėgstamą darbą. Tada viskas eisis kaip iš pypkės. Viskas gyvenime susiję: jei realizuoji save – esi laimingas, jei esi laimingas – esi sveikas. O ko daugiau reikia?
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Jurgitos Česnavičiūtės archyvo