Pirmiausia reikia pasakyti, kad posakis „sportas – sveikata“ šiais laikais mažai beatitinka tikrovę. „Didžiajame sporte“ sukasi milžiniški pinigai, traumos, ankstyvas organizmo sudėvėjimas siekiant rezultatų, neleistini preparatai, narkotinių medžiagų reklama ir panašiai. Todėl jau seniai kalbama, kad nuo komercinio ir rezultatų siekiančio sporto turi būti grįžtama prie sporto visiems – kūno kultūros, visų žmonių fizinio aktyvumo, kuris pastaraisiais dešimtmečiais katastrofiškai mažėja, didinimo.
Profesoriaus Alberto Skurvydo apibendrintais moksliniais duomenimis, „tik 10–15 proc. Lietuvos žmonių tėra optimaliai fiziškai aktyvūs, o Suomijoje – 70 proc. Fiziškai pasyvūs žmonės Lietuvai kainuoja apie 2,5 milijardo litų per metus, nes Pasaulio sveikatos organizacijos paskaičiuota, kad fiziškai pasyvūs žmonės kainuoja nuo 1 iki 3 tūkst. eurų per metus“. Specialistai teigia, kad būtent elementarus, net buitinis fizinis aktyvumas yra naudingesnis nei tik epizodinis sportas. Džiugu, kad pastaraisiais metais vis labiau plinta šiaurietiškojo ėjimo praktikavimas, daugėja važinėjančiųjų dviračiais.
Fizinis aktyvumas būtinas visiems – dar besivystantiesiems motinos įsčiose ir sulaukusiems brandžios senatvės. Suprantama, kiekvienam amžiaus tarpsniui vis skirtingas ir individualus. Vaikystėje tinkamas varžymosi elementas, paauglystėje – grubesnis rezultatų sportas, o viduriniame ir vėlyvajame amžiuje – nuolatinis, kiek atsargesnis elementarus fizinis aktyvumas: mankšta, tempimo pratimai, joga, intensyvus pasivaikščiojimas, kai kam – bėgiojimas ir pan. Greitas vaikščiojimas turi vienokį teigiama poveikį, lėtas – kitokį, ir abu reikalingi.
Kada Lietuvoje bus tiek važinėjančiųjų dviračiais, kaip Danijoje?
Kai kuriose šalyse net infrastruktūra formuojama taip, kad prie mokyklos nebūtų galimybės privažiuoti, reikėtų bent minimaliai pasivaikščioti iki transporto priemonių. Nes kai yra galimybė patingėti, neretai nesąmoningai tingulį žmonės ir pasirenka. Kita vertus, labai svarbu, kad miestuose būtų tinkamai įrengti dviračių takeliai, sporto aikštelės. Norintieji važinėti dviračiu nesusidurtų su elementarių galimybių nebuvimu, dideliu nepatogumu. Palyginus tai, kiek Lietuvoje yra važinėjančiųjų dviračiais ir kiek, pavyzdžiui, Danijoje, tai mums savo rodiklius tikrai dar reikia, švelniai sakant, gerinti.
Materialai klestinčios šalys susiduria su judėjimo trūkumu, riebaus, saldaus, perdirbto ir greitojo maisto vartojimo problemomis. Ištežęs gyvenimas turi tragiškų padarinių. Specialistų skaičiavimais, 2025 m. pusė JAV gyventojų sirgs diabetu. Ar ne baisu: Lietuvoje diabeto atvejų per 10 metų taip pat padvigubėjo.
Technologijos, palengvinančios mūsų gyvenimą, atsisuka prieš mus pačius. Tad į fizinio aktyvumo naudą kartais reikia atkreipti dėmesį tiesiog buityje. Jei yra galimybė, naudoju ne elektrinį maisto maišytuvą, o ranka sukamą. Buities aparatai dar tobulėja: daug ką atlieka už mus. Išradimai gerai, tinka buičiai palengvinti, bet kartais specialiai verta kai kuriuos buities darbus atlikti naudojant ne aparatus, o savo fizinę jėgą, nes tie palengvinimai turi savotišką šalutinį poveikį.
Sporto klubai – gerai. O gal geriau gamtoje?
Esant televizorių, kompiuterių ir sėdimojo darbo kultūrai, kaip savotiška atsvara auga sporto klubų poreikis. Be abejo, tai gerai, bet kartais juose besilankantys žmonės sukelia ir šypseną. Atvažiuoja prie pat klubo durų su galingu (daug degalų naudojančiu ir neekologišku) džipu, kad pasivaikščiotų, pabėgiotų ant elektrinio ėjimo takelio. Ar nėra geriau pasivaikščioti, pabėgioti gryname ore, gamtoje?
Kiekvienam žmogui turėtų būti norma paprasčiausia rytinė mankšta. Per darbo pertraukėles bent pasirąžymas, savotiškos mažos mankštelės, keli pratimai. Įsivyravęs mąstymas, kad rąžytis viešoje vietoje yra tarsi nekultūringa, o štai viešoje vietoje rūkyti, pasivaipant įtraukti ir išpūsti baisiai nuodingą dūmą – tai ne tik kultūringa, bet ir neva išskirtinumo, patrauklumo ženklas. Bet šios klišės yra greitai sugriaunamos, nes savo esme jos visiškai ydingos ir beprotiškos.
Viena iš elementaraus fizinio aktyvumo formų yra lipimas laiptais. Ši „sporto salė“ kol kas nekainuoja, tad laiptais gali pasinaudoti kiekvienas, užuot kilęs liftu. Deja, dar šiandien pasitaiko tokių nekultūringumo akibrokštų, kai laiptinės prirūkomos, neišvėdinamos. Tai tada ir lipimo laiptais nauda tikrai abejotina.
Lietuvoje turime nuostabią gamtą, per nepriklausomybės dešimtmečius įsteigti ir sutvarkyti regioniniai ir nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, istorinės vietos. Reguliarus turistinių, pažintinių žygių pėstute organizavimas ir dalyvavimas juose gali tapti norma. Pėstute jau esu apėjęs nemažą dalį Lietuvos. Galiu tik pasakyti: neatsisakykime tokių malonumų.
Atvirų vandens telkinių malonumai veltui. Naudojamės?
Kurį laiką praleidau Afrikoje. Tada tikrai supratau, koks lobis yra mūsų šalies atviri vandens telkiniai: ežerai, upės, galiausiai jūra. Maudynės vandens telkiniuose gali ne tik numaldyti karštį. Svarbu jais pasinaudoti ir fiziniam aktyvumui gerinti – plaukioti, įveikti ilgesnes distancijas valtimis, baidarėmis ir panašiai.
Kurortai šiandien taip pat asocijuojasi labiau su reabilitacinio gydymo paslaugomis. Tačiau reikia vis keisti ir įtvirtinti požiūrį – jie rekreacinio, sveikatos puoselėjimo ir tausojimo kompleksai. Kurortai galėtų teikti daugiau paslaugų sveikatos išteklių išsaugojimo srityje.
Suprantama, kad reikia ne tik sutvarkyti sporto aikšteles (tai gana sėkmingai ir daroma), bet ir sugebėti į jas pritraukti žmonių. Daug kas pasakytų – neįmanoma. Suomiai, kažkada buvę labai aptingę slunkiai ir dėl to kentėję ypač nuo kraujagyslių ligų, sugebėjo persiorientuoti šioje srityje kryptingai dirbant nevyriausybiniam ir valstybės sektoriams. Tai pavyzdys, kad įmanoma.
Kiekviename miesto centre privalėtų būti pagrindinė gatvė ar bulvaras, skirtas tik pėstiesiems, dviratininkams. Kodėl nesugebama padaryti, pavyzdžiui, kad Vilniuje Gedimino prospektu būtų visiškai draudžiamas eismas automobiliais: jis būtų skirtas tik pėstiesiems, riedutininkams, dviratininkams. O visas prospektas galėtų būti nerūkymo zona. Taip būtų parodyta: visi norime švaraus oro, fiziškai aktyvios visuomenės.
Judėjimas gerina ir nuotaiką. Ta visuminė nauda gražiai atsiskleidžia praktikuojant įvairių rūšių šokius. Ir vėl tai pavyzdys, kad sveikata kuriama kompleksiškai: puoselėdami dvasinę darną, gauname naudos ir fiziniam kūnui; būdami fiziškai aktyvūs, pakeliame nuotaiką, geriname psichinę sveikatą. Manau, supratome, kiek daug malonumų, naudos galime gauti nemokamai.
Juozas Dapšauskas