Šiandien stalo įrankiai yra tiesiog neatsiejama kasdienybės dalis. Dėl jų būtinumo nekyla jokių abejonių. Nesusipratimų gali kilti nebent tuo atveju, kai atvykę į prabangų restoraną prieš savo akis išvystame krūvą skirtingam valgiui pateiktų stalo įrankių, kurių naudojimo subtilybėms perprasti reikia būti susipažinusiam su tam tikromis etiketo taisyklėmis. Ir nors gebėjimas naudotis stalo įrankiais laikomas vienu iš pagrindinių modernaus žmogaus išsivystymo požymių, reikėjo nemažai laiko ir pastangų, kad tai taptų visuotinai priimtina norma.
Rankos – viskam
Žmogus išmoko medžioti, įžiebti ugnį, statyti būstą, tačiau valgymas naudojant tam pritaikytus įrankius kėlė nemažą sumaištį ir net pasibjaurėjimą. Dar santykinai neseniai kai kurie stalo įrankiai Katalikų Bažnyčios buvo laikomi nuodėme. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu šakutė buvo laikoma šlykščiu įrankiu. Anuomet teigta, kad Dievas kiekvienam žmogui davė natūralius įrankius – pirštus, o naudojimasis šakute traktuotas kaip įžeidimas Aukščiausiajam ir už tai žmogus vertas bausmės. Būtent taip nutiko Bizantijos princesei dar XI amžiuje. Europoje šis stalo įrankis įsitvirtino tik XIV–XV amžiuje.
Ankstyvosios ištakos
Tiesa, tokia situacija buvo tik Europoje. Vienos pirmųjų šakučių buvo rastos senovės Egipte. Jos naudotos seniau nei 2 tūkst. metų prieš mūsų erą. Dabar žinoma, kad jomis naudojosi ir kai kurios kultūros, panašiu laiku gyvenusios šiuolaikinės Kinijos teritorijoje. Žinoma, stalo įrankiai tada atrodė kiek kitaip: šakutės turėjo dvi atšakas, o ne keturias ir buvo naudojamos maistui pakabinti, ištraukti iš puodo ar katilo. Jos buvo žymiai ilgesnės ir labiau priminė šiandien naudojamas šakutes mėsai.
Peilis – universalusis įnagis
Peiliu buvo naudojamasi dar nuo paleolito laikų (žinoma, peiliai tuomet buvo gaminami iš akmens ar kaulo) ir tai nekelia nuostabos – šis įrankis atliko ir ginklo, ir pjaustymo įrankio paskirtį. Juo buvo patogu tiek nužudyti grobį, tiek jį iškart susmulkinti. Kiek vėliau peilį imta naudoti ir valgio metu, tačiau ne tik pjaustymui – jis atliko ir šakutės funkciją, tad kiti stalo įrankiai buvo tiesiog nereikalingi.
Kad ir kaip būtų, tuometiniai peiliai buvo smailūs ir itin aštrūs, todėl bandantys juos pritaikyti valgymui neretai susižalodavo patys. Aštrų ir smailų įrankio galą uždraudė žymusis Karalius Saulė, matydamas, jog vyno padauginę stačiokai prie stalo puldavo vienas kitą. Taip peiliai, skirti maistui, tapo bukesni.
Bene seniausi įrankiai – šaukštai
Šaukštai – vieni seniausių valgiui skirtų įrankių. Šakutes ir peilius reikėjo tobulinti, o šaukštų forma mažai pakito: pradžioje šio įrankio funkciją atliko įdubę akmenys arba kriauklės. Rankeną šaukštas gavo tik vėliau, tačiau viskas prasidėjo būtent nuo to.
Tai, ką mes šiandien atpažįstame kaip šaukštą, aptikta senovės Egipte prieš maždaug tris tūkstantmečius. Šie stalo įrankiai, archeologų teigimu, buvo skirti religiniams tikslams. Jų gamybai naudotos tokios medžiagos kaip dramblio kaulas, mediena, titnagas. Ilgainiui šaukštus, kaip ir kitus įrankius, imta gaminti iš pigesnių, lengviau apdirbamų medžiagų.
Didžiųjų pokyčių metas
Peilis, šakutė ir šaukštas padėjo susiformuoti stalo etiketui. Vakarų visuomenėms tampant labiau rafinuotoms, stalo įrankių gausa rodė ne tik išprusimą, bet ir dažnais atvejais socialinę padėtį ar kilmę. Pavyzdžiui, turtingųjų įrankiai buvo gaminami iš aukso, sidabro bei kitų tauriųjų metalų. Pakviesti į svečius žmonės dažnai turėdavo atsinešti savo įrankius valgiui. Tokie stalo įrankiai, kokius iš esmės naudojame šiandien, atsirado XIX a.
Karalienės Viktorijos valdymo laikais prasidėjo tikra stalo reikmenų revoliucija – tuomet bene kiekvienas valgis turėjo jam skirtą įrankį. Jai, beje, galima savotiškai padėkoti už tą nemalonų jausmą restorane šiandien. Įrankių gausa tikrai galėjo susukti galvą tuometiniams žmonėms, nes ant stalo jų būdavo tiek, kiek ir valgių. Iš dalies taip buvo norima visomis išgalėmis išlaikyti savo socialinę padėtį brėkštant industrinės revoliucijos aušrai. Ši lėmė, kad ir žemesnieji sluoksniai ėmė reguliariai naudotis šakutėmis bei kitais įrankiais, jie tapo plačiau prieinami.
Tobulėti vis dar yra kur
Kaip matome, pakaktų nusikelti atgal į praeitį apie porą šimtmečių, ir stalo įrankiai nebūtų kiekvieno stalo puošmena. Naudojimosi maistui skirtų įrankių subtilybių mokomės ir šiandien, nes praktikos, kad ir kaip sunku būtų patikėti, neturime tiek daug. Kita vertus, įdomu tai, kad pastaruoju metu daugėja patiekalų, pritaikytų valgyti būtent rankomis. Tad tai savitas palengvinimas – galime mėgautis labai skirtingais valgymo įspūdžiais.