„Tiek Lietuvoje, tiek JAV yra žmonių, kuriems esama padėtis yra optimali būsena“, – teigia Stanfordo universiteto (JAV) rentgeno spindulių laboratorijos vadovas prof. Artūras Vailionis. Daugiau nei dešimtmetį Silicio slėnyje dirbantis lietuvis įsitikinęs, jog Lietuvos universitetai parengia puikių mokslininkų, todėl valstybė turėtų daugiau investuoti į tas verslo šakas, kurioms reikalingas protinis potencialas, kurios yra imlios naujoms mokslo kryptims.
Kauno technologijos universiteto (KTU) balandžio 22 d. rengiamoje konferencijoje „Lietuvos mokslas ir pramonė 2015: ateities gamyba 2030“ A. Vailionis pasakojo apie atviros prieigos mokslinių centrų veiklos ypatumus JAV siekdamas pateikti Lietuvos mokslininkams ir pramonės atstovams gerosios praktikos pavyzdžių.
Verslo bendradarbiavimas su mokslu – šiandien Lietuvoje populiari tema. Ko reikėtų, kad šis bendradarbiavimas vyktų sklandžiai?
Svarbiausia, kad verslui reikėtų mokslo, o mokslui – verslo. Vystant naujas verslo šakas, tokias kaip saulės elementai arba didelės talpos baterijos, reikalingos didelės investicijos mokslui, nes reikia gaminti ir tirti medžiagas. Be to, tai daryti reikia nuolat. Verslui šiuo atveju yra svarbu palaikyti ryšį su mokslininkais ir tiesioginę prieigą prie mokslo tyrimų įrangos.
Gal galite atsakyti iš savo patirties: kokie esminiai skirtumai yra tarp to, kaip veikia atviros prieigos centrai JAV ir Lietuvoje?
Man atrodo, kad Lietuvoje atviros prieigos centrai (APC) dar tik kuriasi ir bando rasti savo nišą tarp mokslo ir verslo. Šiuo metu dar tik bandoma išsiaiškinti, kokie modeliai galėtų veikti, kad APC išsilaikytų patys. Lietuvoje kol kas mokslininkams yra naujiena, kad už mokslinės įrangos naudojimą reikia mokėti. JAV tai jau seniai savaime suprantama. Bendros įrangos naudojimo sąnaudos yra įtraukiamos į mokslinį biudžetą, kai prašoma pinigų vienam ar kitam moksliniam projektui įgyvendinti.
Aš manau, kad be tokių centrų JAV dabar nebūtų įmanoma daryti rimto mokslo. Nauja mokslinė įranga tikrai kainuoja labai daug, taigi steigiant atviros prieigos centrus yra įmanoma sukaupti ir veiksmingai panaudoti lėšas ir įrangą.
Ką gali duoti verslui bendradarbiavimas su mokslu? Ir atvirkščiai – ką gauna mokslininkai iš bendradarbiavimo su verslu?
Verslui reikia galutinio ir perkamo produkto. Tačiau dažnai galutinių produktų savybės yra glaudžiai susijusios su medžiagos savybėmis. Kuriant naujas medžiagas yra svarbu sužinoti, kokiomis sąlygomis galima išgauti naujas unikalias medžiagos savybes, tokias kaip saulės elementų efektyvumas arba baterijų talpa ir patikimumas. Šiuo atveju mokslas verslui tikrai daug gali padėti ir bendradarbiavimas yra tiesiog būtinas. Mokslininkams taip pat yra labai svarbu matyti perspektyvą ir galimybę panaudoti savo žinias ir patirtį ten, kur yra gaunamas naujas produktas. Tai, manau, tikrai skatintų mokslininkų suinteresuotumą realizuoti žinias ir idėjas kuriant produktą, kuris yra paklausus ir reikalingas.
Kokių naujovių ir technologinių sprendimų labiausiai ieško verslas JAV? Kaip manote, ar šios sritys yra vienodai aktualios ir Lietuvos verslui?
Manau, kad problemos JAV ir Lietuvoje yra panašios. Vienos aktualiausių būtų energija ir klimatas / aplinkosauga. JAV į šias sritis investuoja labai daug, ir, manau, Europa daro tą patį. Lietuvai čia atsiveria tikrai didelės galimybės per bendrus projektus ir dalyvaujant tokiuose konkursuose, kaip „Horizontas 2020“.
Lietuva dar mažai investuoja į tokias sritis, kaip medžiagotyra, kuri yra naujų medžiagų, turinčių unikalių savybių, kūrimo pagrindas. Žinau, kad Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Vilniaus universitetas parengia puikių potencialių mokslininkų. Kad tas potencialas virstų realybe, reikėtų daugiau investuoti į verslo šakas, kurios reikalauja būtent mokslinio, protinio potencialo. Taip mes tikrai galėtume rungtis su Vakarais.
O štai mūsų galimybės šakose, kurios reikalauja milžiniškų gamybos investicijų, gali būti ribotos. Sakykime, kaip Lietuvos verslui būtų įmanoma konkuruoti su tokiais gigantais, kaip „Intel“, „Genentech“, „Hewlett-Packard“ arba „Boeing“? Lietuvai būtinai reikia investuoti į šakas, kurios yra imlios naujoms mokslo kryptims. Štai čia atviros prieigos centrai galėtų rimtai padėti.
Koks verslas yra imliausias naujovėms? Ar naujovių reikia kiekvienam, kiekvieno tipo verslui, tik ne visi tai supranta?
Manyčiau, kad bet koks verslas turėtų būti vienodai imlus inovacijoms. Tačiau iš tiesų taip nėra, nes labiau nusistovėjusios pramonės šakos jau gamina paklausius produktus ir juos pelningai parduoda. Tikrai nemanau, kad jie sėdi ant laurų, tačiau jų motyvacija naudoti naujoves yra reliatyviai mažesnė. O pradedančiosios įmonės, gimusios su naujomis idėjomis, yra labai motyvuotos jas įgyvendinti ir konkuruoti. Joms reikia naujoviškumo, nes kitaip jos žlugs. Štai šiam verslui, kaip niekam kitam, reikia padėti. Juk žinoma, kad pradedančiajam verslui visada trūksta pinigų, neturima galimybių įsigyti brangios įrangos. Atviros prieigos centrai šiuo atveju tikrai būtų nepamainomi. Štai čia labiausiai ir užsimegztų ryšiai tarp verslo ir mokslininkų, nes būtent čia motyvacija yra abipusė.
Kalbama apie lietuvių (apskritai europiečių) ir amerikiečių mentaliteto skirtumus, kurie lemia tai, kad Lietuvoje inovacijomis, naujosiomis technologijomis grįstų įmonių dar tik pradeda atsirasti. Ar Jūs, lietuvis, dirbantis Silicio slėnio Stanfordo universitete, pastebite šiuos skirtumus?
Mentalitetas neturi amerikietiškų arba lietuviškų šaknų. Galima rasti žmonių, gyvenančių, sakykime, JAV Alabamos valstijoje ir kur nors Lietuvoje, tačiau mąstančių panašiai. Yra daug tokių, kuriems esama padėtis yra optimali būsena. Atrodo, Vydūnas yra pasakęs, kad provincija yra žmogaus dvasios būsena, o ne geografinė sąvoka.
Stanfordo universitete, kaip ir KTU, galima rasti žmonių, ypač tarp jaunimo, imlių naujosioms technologijoms ir inovacijoms. Jie nebijo iššūkių, nes jiems dar nėra ko prarasti. Juk tiek JAV, tiek Lietuvoje pradedančiosios įmonės dažniausiai yra kuriamos jaunimo. Aišku, Silicio slėnyje terpė tam jaunojo verslininko mentalitetui šiuo metu yra kur kas geresnė, nes geri pavyzdžiai įkvepia ir padrąsina. Taip pat labai svarbu finansavimas. Silicio slėnyje yra puikiai išvystyta finansinė pagalba pradedantiesiems verslininkams. Yra daugybė rizikos kapitalo įmonių, kurios ieško naujų idėjų ir jų įgyvendintojų. Dabar ypač darosi populiarus vadinamasis minios investavimas (angl. „crowdfunding“). Tai – nauja praktika finansuoti naują projektą ar verslą, internetu susirenkant finansavimą iš daugelio žmonių. Panašių galimybių atsiranda ir Lietuvoje, manau, jų tik daugės.
KTU