Pradinis / Žmonės / Italas, besirūpinantis lietuvių kalba

Italas, besirūpinantis lietuvių kalba

Su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoju, kalbininku ir muzikantu Stefano Lanza sklandžia lietuvių kalba šnekėjomės apie darbus, šeimą ir gyvenimą. Negana to, Stefano vis pataisydavo vieną kitą mano kalbos ar kirčiavimo klaidą. „Mano žmoną reikėtų paskelbti šventąja, pastatyti jai paminklą už tai, kad šitiek metų su manimi išgyveno. Juk nuolat taisau jos kalbą“, – juokauja pašnekovas. Tad koks gi jis – svetimšalis, kuriam mūsų kalba rūpi labiau nei daugeliui lietuvių?

Stefano Lanza

Kada atvykote į Lietuvą?

1993-iaisiais pirmą kartą pravažiavau pro Lietuvą. Pamenu, vykome traukiniu iš Varšuvos į Sankt Peterburgą, trečią valandą nakties sustojome Vilniuje. Deja, tąkart nieko nemačiau. Na o vėliau, 1997-ųjų vasarą, į šią šalį atvykau dalyvaudamas tarptautinėje mainų programoje. Į šį projektą mane įtraukė pusbrolis, nenorėdamas vykti vienas.

Tuo metu apie Lietuvą mažai ką žinojau. Kaip visi, Vilnių maišiau su Ryga. Apskritai Italijoje Europos žemėlapis užsibaigdavo ties Lenkija. Net rodant Europos orų prognozę būdavo apžvelgiami orai tik iki Lenkijos, o toliau tik Maskva. Tad, galima sakyti, užaugau matydamas iškraipytą pasaulio vaizdą.

Atvykote į Vilnių?

Ne, atvykau į Kauną. Vytauto Didžiojo universitetas organizavo studentų mainus. Iškart pastebėjau, kaip lietuviai trokšta pažinti pasaulį, užsieniečius, atsikratyti tos nelemtos tarybinės praeities. Lietuva, Kaunas man paliko nuostabų įspūdį. Žinoma, mačiau, kad čia toli gražu ne rožėmis klota. Pradžioje nepažinau visų tautinių klodų. Nebuvau lankęsis kaime, mačiau tik gerą miesto gyvenimą. Vis dėlto pastebėjau, kad žmonės turi daug vilties, gyvybingumo. Jaučiau, kad šioje šalyje galima daug ką nuveikti. Manau, Lietuvą būtų buvę galima paversti kone Rytų Šveicarija: lietuviai turi itin stiprų tautinį identitetą, savimonę, palanki šalies geografinė padėtis, leidžianti diplomatiškai bendrauti tiek su Vakarais, tiek su Rytais.

Po šio projekto iškart pasilikote Lietuvoje?

Projektas truko dvi savaites. Po metų vėl grįžau į Lietuvą. Tą kartą panorau pasilikti ilgiau. Tėvynėje nemačiau perspektyvų. Baigus humanitarinius mokslus Italijoje rasti darbą nelengva. Prisimenu, galvojau: „Man 25-eri, nereikia gaišti laiko.“ Tad ėmiau ieškotis darbo Lietuvoje. Ėjau į visus universitetus, išskyrus VDU, nes nesitikėjau, kad tokia didelė ir svarbi aukštoji mokykla turės man darbo. Grįžau į Italiją kiek nusiminęs. Vis dėlto pasiteiravęs elektroniniu paštu sužinojau, kad būtent VDU ieškoma italų kalbos specialisto. Pamenu, kokia šokiruota buvo mano mama. Ji vylėsi, kad išvykstu trumpam, kad grįšiu po pusmečio. Bet jau beveik dvidešimt metų esu čia.

Itin greitai išmokote lietuvių kalbą, netgi tapote lietuvių filologijos daktaru. Nebuvo sunku?

Kalbos visados mane domino ir žavėjo. Mano mama – prancūzų kalbos dėstytoja. Pirmiau pradėjau kalbėti prancūziškai, ne itališkai. VDU man sukūrė labai palankias sąlygas studijuoti. Dabar visiškai nebejaučiu kalbinio barjero. Lietuvių kalba – drįstu sakyti – kalbu laisvai, galiu susišnekėti bet kokiomis temomis. Būtent kalba man padėjo integruotis.

Ką galvojate apie lietuvių tautą? Kuo, Jūsų nuomone, labiausiai skiriamės nuo temperamentingųjų italų?

Lietuviai, palyginti su italais, yra ne tokie lankstūs, labai griežtai laikosi visų taisyklių. Manau, prie to buvo sunkiausia priprasti. Ir turbūt nepripratau.

Viename interviu esate sakęs: „Lietuvės paprastesnės nei italės. Šioms įtikti – beviltiškas reikalas.“ Ar dėl to išsirinkote kitatautę žmoną?

Tikrai esu taip pasakęs? (Juokiasi.) Jau nepamenu. Matote, kai gyveni Lietuvoje, natūralu, kad daugiau bendrauji su lietuvėmis. Tiesa – bendrauti su italėmis man buvo sunku. Jos labai sudėtingos moterys, lietuvės daug konkretesnės. Kadangi pats esu paprastas ir praktiškas žmogus, lietuvės mane žavėjo.

Lietuvoje man labai patiko tai, jog poros ryšys yra sustiprinamas papročiu pakeisti pavardę. Kai moteris tampa, tarkim, Petraitiene, tai reiškia, jog tas Petraitis yra užimtas. Jis jos. Vyras savo vienintelei atiduoda savo pavardę – dalį savęs. Kai kam tai senamadiška – man labai romantiška.

Prieš kelerius metus gavote Italijos Respublikos prezidento ordiną už italų kalbos ir kultūros sklaidą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Na, šis apdovanojimas nėra retenybė, nesijaučiu labai išskirtinis. Aišku, jaučiu pasitenkinimą dėl to, kad mano darbas čia įvertintas. Gal nuskambės netaktiškai, tačiau jaučiuosi to nusipelnęs.

Lietuvoje dėstote italų kalbą. Kokie, Jūsų nuomone, yra lietuviai studentai? Ar jie smalsūs, noriai mokosi naujos kalbos, gilinasi į svetimą kultūrą?

Pastebiu, kad kuo toliau, tuo studentai labiau atsipalaidavę. Pamenu, 2001-aisiais, kai kalbų VDU buvo galima mokytis nemokamai, studentai eidavo tuntais, prašydavo juos priimti net anksti ryte. O dabar… Dešimtą valandą – jau per anksti. Žinoma, visados buvo ir yra įvairiausių studentų, tiek gerų, tiek blogų. Vis dėlto matau, kokią neigiamą įtaką daro technologijos. Žmonės mažiau save lavina, skaito mažiau knygų. Pastebiu, jog studentams stinga gebėjimo logiškai sieti mintis.

Žvelgiant į Jūsų darbus akivaizdu – kantrybės Jums nestinga. Išleidote italų–lietuvių ir lietuvių–italų kalbų žodynus. Ko pareikalavo ir ko išmokė šis nelengvas darbas?

Visiškos kantrybės. Tik nevisprotis gali kurti žodynus (juokiasi). Tai nesibaigiantis darbas, kurio ėmęsis apie nieką kitą negali galvoti. Šis žodynas buvo labai reikalingas. Italų kalbos mylėtojų nemažėja. Taip pat rašyti žodyną – vienas geriausių būdų išmokti kalbą, nes tiek daug medžiagos, tiek daug informacijos sugula galvoje. Dabar pat galėčiau išvardyti įvairiausių lietuvių kalbos žodžių, kurių eilinis lietuvis nežino.

Patys lietuviai nežino daug savo kalbos žodžių…

Taip, bet tai yra normalu. Ir italai daug savo kalbos žodžių nežino. Eilinis žmogus per dieną pasako apie šešis šimtus žodžių, ir viskas gerai, gyvena laimingas.

Kokia Jūsų nuomonė apie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veiklą? Daugelis mano, jog ji per griežta, pernelyg siaurų pažiūrų, nesitaiko prie kalbos naujovių.

Kai tik atvažiavau į Lietuvą, buvau labai sužavėtas kalbos komisijos veikla. Italijoje šioje srityje išvis palaida bala. Vis dėlto teko labai nusivilti supratus, kad kalbos puoselėjimas Lietuvoje tėra mitas. Kuo toliau, tuo labiau kalbos komisijos autoritetas menksta, ji atitrūksta nuo savo misijos. Taip neturėtų būti. O lietuviai praranda savo kalbos jausmą, ir tai – siaubinga. Lietuvių kalba labai išsivysčiusi, turtinga, turinti daug žodžių ir sudėtinga. Jeigu turi turtą, reikia jį saugoti.  

Su žmona Vitalija auginate dvynukus. Kokiomis kalbomis jie kalba?

Lietuvių ir anglų.

O italų?

Taip jau susiklostė, kad vaikai daugiau kalba angliškai. Kadangi esu kalbininkas, man buvo įdomu stebėti tam tikrus kalbos įsisavinimo procesus, kaip vaikai perims naują, kitokią, kalbą. Italų ir lietuvių kalbinės struktūros panašesnės nei lietuvių ir anglų. Be to, anglų kalba yra tarptautinė, tad mažam vaikui įdiegti jos pradmenis labai naudinga.

Esate ne tik mokslo, bet ir meno žmogus, skambinate fortepijonu. Ką Jūsų gyvenime reiškia muzika?

Čia, Lietuvoje, neturėjau instrumento, tad mano ryšys su muzika buvo nutrūkęs. Pamažu grįžau prie šio pomėgio. Jaučiu, jog muzika yra tai, dėl ko verta gyventi. Ji niekada tavęs nenuvils. Muzika – tarytum aukščiausio sąmonės lygmens kalba, kitaip nei eilinis mąstymas, ji leidžia daugiau pajusti ir suprasti.

Ieva Bosaitė

Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo

Interviu publikuotas žurnale „Lietuvė“ (Nr. 3)

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top