Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) biologijos studentas Audrius Sabūnas šiais metais baigia bakalauro studijas Gamtos mokslų fakultete (GMF). Tačiau, kaip pats sako, prieš tai nori pasidalyti patirtimi, kaip būdamas VDU studentu gyveno ir mokėsi dviejose savaip egzotiškose šalyse – Japonijoje ir Islandijoje.
Sunki kelionė į Rytų Aziją ir pirmoji pažintis lėktuve
Gimiau pajūryje, tačiau mano tėtis yra gimęs ir augęs Kaune. Nusprendęs studijuoti biologiją, pirmu numeriu pasirinkau būtent Vytauto Didžiojo universitetą. Kodėl? Artes liberales (laisvųjų menų, tai yra laisvės rinktis) mokymosi sistema, globalumas, galimybė mokytis daug kalbų ir dalyvauti tarptautiniuose mainuose bei „Erasmus“ programoje – būtent tai lėmė mano pasirinkimą. Dėl jo niekada nesigailėjau. Baigęs du kursus, laimėjau dvišalių mainų konkursą, tad pasiėmiau akademines atostogas ir išvykau į savo išsvajotąją Japoniją (šioje šalyje norėjau pagyventi nuo mažens, dar nuo vidurinės mokyklos laikų mokiausi japonų kalbos), į pulsuojančiame milžiniškame Tokijuje esantį Tarptautinį krikščioniškąjį universitetą. Ten praleidau vienus turiningiausių ir geriausių savo gyvenimo metų. Universitete visus metus intensyviai mokiausi japonų kalbos, su japonų kalba ir kultūra susijusių dalykų, daug bendravau, ieškojau ir keliavau.
Prieš vykstant į Japoniją dar nebuvo tekę skristi lėktuvu. Užtat maža nepasirodė. Paros trukmės kelionė, šešių valandų laiko juostų skirtumas ir iš pradžių sunkiai pakeliamas tvankus karštis, nes atvykau pačioje rugpjūčio pabaigoje. Tačiau euforija nuvykus užglaistė visus nepatogumus.
Šeremetjevo oro uoste turėjau šešias valandas laukti persėdimo, pasiėmęs japoniškų naujienų laikraštį (tiesa, man gerokai per sudėtingą). Tai pastebėjęs vidutinio amžiaus japonas, sėdintis šalia, mane užkalbino. Ir šis pirminis kontaktas nebuvo veltui: Naritos oro uoste jis susitiko su sūnumi, vykstančiu Kioto link. Jo sūnus pagelbėjo man susigaudyti sudėtingoje metro ir traukinių matricoje palaikydamas man draugiją didžiąją kelionės universiteto stoties link dalį.
Japonijoje prieš įeinant į kambarį būtina pasibelsti
Nors ir prieš kelionę į Japoniją dvejus metus teko gyventi atskirai nuo tėvų, daugiausia savarankiškumo įgijau būtent Japonijoje. Netrukus supratau, kad man patogiausia keliauti vienam, ir taip aplankiau Kiotą, Osaką, kitus žymius miestus, taip pat piečiausią Okinavos ir šiauriausią Hokaido salą, pagaliau ir Pietų Korėją, kelionėse sutikdamas itin įvairių žmonių. Tikrą japonų svetingumą patyriau dalyvaudamas universiteto Japonijoje remiamoje užsienio studentams skirtoje programoje žiemos atostogoms šiauriniame Hokaide, prie Ochotsko jūros. Tad dvi žiemos atostogų savaites praleidau mažame miestelyje gyvenančioje japonų šeimoje. Ten buvau priimtas itin svetingai kaip šeimos narys, japoniškai švenčiau Naujuosius metus. Ryšiai nenutrūkę ligi šiol, tai yra tarytum mano japoniška šeima.
Universitetas, kuriame studijavau, yra laikomas vienu prestižiškiausių privačių Japonijos universitetų, kurį pagal laisvųjų menų studijų modelį po karo įkūrė japonų krikščionys intelektualai. Nors jis yra pačiame Tokijuje, o jame studijuoja vos 3000 studentų, universitetas turi itin erdvų ir žalią studentų miestelį, antrą pagal dydį visoje Japonijoje. Man, kaip gamtos mėgėjui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir galima numanyti iš pavadinimo, universitetas gana tarptautinis, studentai iš užsienio čia sudaro apie 10 proc., pusė dalykų dėstomi anglų kalba. Bendrabučių tvarka pasirodė panaši į Lietuvos (gyvena po du kambaryje. Gyvenimą labai palengvina japonų mentalitetas – labai gerbiamas privatumas, todėl nepasibeldus įeiti į kambarius pas japonus yra labai nemandagu. Tik tas kambarys, kuriame gyvenau, buvo itin nedidukas, užtat visi jautėmės kaip viena didelė šeima. Kaip esminį skirtumą reikėtų įvardyti japonų bendruomeniškumą. Kartą per mėnesį vykdavo bendrabučio susirinkimai, per juos visi gyventojai privalėdavo dalyvauti ir laikytis drausmės. Gal dėl universiteto specifikos – universitetas tarptautinis ir nemažai dėstytojų yra ne japonai – nepastebėjau hierarchijos tarp studentų ir dėstytojų, veikiau draugiškus santykius. Visa tai man priminė mano paties Vytauto Didžiojo universitetą Lietuvoje. Su pora dėstytojų iš Japonijos iki šiol palaikau draugiškus ryšius. Man Tarptautinis krikščioniškas universitetas pasirodė labai atviras visuomenei, skatinantis dialogą. Neperdėčiau sakydamas, kad metai jame suteikė gyvenimą keičiančios patirties.
Naujas atradimas – kalnuotoji Islandija
Grįžus iš Japonijos, kaip galite spręsti iš pirmų pastraipų, kelionės nesibaigė. Praeitą vasarą pasinaudojau VDU ir „Erasmus“ fondo sudaryta galimybe ir išvykau atlikti praktikos į Akureirio universitetą, kuris įkurtas šiek tiek už Plungę mažesniame jaukiame miestelyje Islandijos šiaurėje. Nors tarp Islandijos ir Japonijos galima rasti nemažai paralelių, pavyzdžiui, jos abi yra salų valstybės, – iš esmės tai buvo dvi labai skirtingos patirtys. Tiesa, Islandijoje praleidau mažiau laiko – 3 mėnesius, tačiau ir per tiek galėjau geriau pažinti šalį ir žmones.
Pakerėjo Islandijos gamta – kalnuoti tundros kraštovaizdžiai, unikalūs ir iki tol niekur nematyti. Kaip ir karštosios versmės, sraunūs kalnų upeliai, ledynai, ilgiausią vasaros dieną nenusileidžianti saulė, pašvaistė. Kai pateikiau paraišką dėl praktikos Islandijoje, nebuvau tikras, ar kas iš to išeis, nes tuo metu fakultetas nebuvo bendradarbiavęs nė su vienu Islandijos universitetu. Vis dėlto, mano nuostabai, Akureirio universiteto Tarptautinių ryšių tarnyba atsakė operatyviai. Taigi mano gyvenimo filosofija, jog siekiant tikslų kertiniai akmenys yra motyvacija, tikėjimas ir užsispyrimas, nenuvylė: praėjusią žiemą tvirtai apsisprendęs vykti būtent į Islandiją, vos po pusės metų tai pasiekiau.
Pirmąkart išbandyti dalykai Islandijoje – kopimas į kalną (įkopiau į Suliūro kalną, esantį apie 7 km nuo paties Akureirio universiteto), palapinės susirentimas ir nakvojimas joje, apsikeitimo svetingumu sistema (angl. couch surfing) ir keliavimas autostopu. Autobusų kainos Islandijoje itin kandžiojasi, tad galop nusprendžiau keliauti šiuo būdu ir taip nukakau į dar daugiau vietų, susipažinau bei pabendravau su įvairiais žmonėmis. Nors šiokiadieniais rimtai darbuodavausi, savaitgaliai būdavo laisvi, per juos dažnai keliaudavau. Juokaudamas galiu pasakyti, kad neoficialiai atlikau ir botanikos bei ornitologijos praktiką – apsilankiau bene šiauriausiame pasaulyje botanikos sode bei nuvykau į paukščių rojumi vadinamą Grimsio salą, esančią į šiaurę nuo Islandijos krantų.
Islandai yra labai draugiški, nors ir drovoki. Taip pat tai viena geriausiai anglų kalbą mokančių neanglakalbių tautų – iš esmės neteko patirti kalbinio barjero. Tiesa, pusantro karto didesnėje už Lietuvą saloje tegyvena Kauno dydžio populiacija, tad keliaujant pastebima begalė erdvės. Ir nors islandai viena daugiausia transporto priemonių turinčių tautų pasaulyje, nuo didesnio miestelio nutolusioje autostradoje automobilis – retas svečias.
Bakterijų tyrimai karštosiose versmėse
Universitetas Islandijoje buvo dar mažesnis nei Japonijoje – jame testudijuoja kiek daugiau nei pusantro tūkstančio studentų. Jų vasarą sutikau vos kelis. Vis dėlto patalpos erdvios ir šiuolaikiškos, įspūdį paliko moderni mikrobiologijos laboratorija (beje, pirmąkart dirbau antro lygio saugos laboratorijoje, kurios patalpose buvo neigiamas slėgis, nes jose atlikinėjami eksperimentai su bakterijomis). Praktikos metu kartu su dar trimis studentais iš Slovėnijos universitetų atlikome tyrimus su termofilais, karštosiose versmėse gyvenančiomis bakterijomis. Taip ne tik įgijau papildomų mane dominančios srities žinių, bet ir tapau gerokai savarankiškesnis dirbdamas laboratorijoje. Gretimame universiteto pastate, kur yra daug kabinetų, buvo ir didžiąją metų dalį veikianti gana moderni sporto salė, tad kelis kartus per savaitę prieš darbą laboratorijoje nueidavau pasportuoti.
Kadangi Islandijoje pragyvenimas vienas brangiausių, meluočiau sakydamas, jog grįžau praturtėjęs, nors ir gavau stipendiją. Tačiau patirties ir įspūdžių požiūriu tikrai parsivežiau lobį. Ir vėl negaliu nepasidžiaugti, kad nors dėl praktikos teko beveik visą mėnesį vėluoti, į studijas Vytauto Didžiojo universitete pavyko grįžti be nesklandumų. Už tai turėčiau padėkoti supratingiems dėstytojams.
Šiais metais baigsiu bakalauro studijas, tačiau mano akademinė karjera nesibaigs. Ketinu iškart tęsti studijas, nes tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete radau mane dominančią studijų programą.
Teksto autorius – Audrius Sabūnas