Dar mokykloje lenktynių ypatumais susidomėjusi Emilija Gelažninkienė šiemet įgyvendino daugiau nei trylika metų turėtą svajonę. Nuo pirmojo savo starto su diskriminacija susidūrusi lenktynininkė įrodė, kad moterys gali būti puikios vairuotojos. O tapusi pirmąja Baltijos šalių pilote Dakaro ralyje, turėjo galimybę susipažinti su moterimis iš įvairiausių sričių. Šiemet trečią kartą dalyvaudama Europos ralyje „Breslau“ Emilija tikėjosi išvysti daugiau moterų, tačiau nenusivilia ir tikisi jas įkvėpti kitų metų lenktynėms, o su vyru įkūrusi „AGDakar school“ sėkmingai ugdo lenktynių naujokus.
Kaip susidomėjote Dakaro raliu? Ar visada svajojote tapti lenktynininke?
Nuo 11 klasės žiūrėdavau laidą apie Dakaro ralį, jau tada buvau tikra, kad vieną dieną tapsiu lenktynininke. Galbūt vizija dar nebuvo aiški ir ryški, bet jaučiau, kad tai įvyks.
Kaip pavyksta tinkamai pasiruošti lenktynėms? Ar nekyla finansinių sunkumų užsiimant tokia veikla?
Ne vienas lenktynininkas kartoja, kad surinkti biudžetą yra sunkiau nei dalyvauti Dakaro ralyje, kuris vadinamas sunkiausiomis pasaulio varžybomis. Tikrai panašiai ir yra, tačiau šį iššūkį priimu kaip pamokas, kurios jau dabar pasitarnauja, kuriant asmeninį prekės ženklą ar verslą. Fizinis pasiruošimas taip pat yra vienas pagrindinių prioritetų. Pilatesas, dviračiai ir važiavimas bagiu yra kasdienybė. Nors nėra lengva, tačiau tikslas motyvuoja nesustoti ir nepasiduoti esant bet kokiam sunkumui.
Ar ralyje pavyksta viską suplanuoti iki smulkmenų, o gal jame daug spontaniškumo?
Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Rally raid discipliną (tai lenktynės su kelio knygomis), – monotonijos nebuvimas ir nuolatinė nežinomybė, kuri mane veža. Be abejo, kruopščiai ruošiamės, planuojame išvykimus ir atvykimus į varžybas, startų laikai mums paskirti, daugelį dalykų gali susiplanuoti iš anksto, tačiau vos kirtus starto liniją prasideda nuotykis, kuris gali drastiškai pakrypti bet kurią minutę. Man tai yra daug kartų įdomiau nei sukti tuos pačius ratus. Žmonės yra labai skirtingi, kitiems Dakaro ralis yra didžiausia ir brangiausia nesąmonė, kokią tik galima įsivaizduoti.










Kaip manote, koks visuomenės požiūris į moteris, kurios domisi automobilių sportu? Ar yra tekę patirti diskriminaciją?
Nuo pat savo pirmo starto susidūriau su daugybe komentarų, diskriminuojančių patarimų, pamokymų persėsti į šturmano kėdę, kad tik nebūčiau prie vairo. Tiesą pasakius, pradžioje man buvo labai sunku suvokti, kodėl taip yra, bet nusprendžiau netylėti ir pradėjau apie tai kalbėti garsiai, pasakoti nutikimus varžybų metu, išreikšdama emocijas ir įvardydama visus drąsuolius. Džiaugiuosi, kad vos po dvejų metų situacija gerokai pasikeitė, kalbant ne tik apie visų žinovų, bet ir apie galimų rėmėjų požiūrį. Turiu didesnių ambicijų nei tik glostyti savo ego medaliais bei pasiekimais ir suprantu, kad aplinka, kitų moterų ateitis motociklų ar automobilių sporte yra kur kas daugiau.
Ar kada nors esate suabejojusi savo karjeros pasirinkimu?
Niekada.
Koks didžiausias Jūsų profesinis laimėjimas? Ko jis išmokė?
Kaip didžiausią savo asmeninį ir profesinį pasiekimą įvardinčiau drąsą. Būtent jos vedama, neklausydama nieko aplink, sugebėjau žengti pirmą žingsnį link svajonės, kuri manyje buvo daugiau nei trylika metų. Pastarieji dveji metai man padėjo išsigryninti, ko tiksliai noriu, pamatyti didesnį paveikslą nei finišas Dakare. Esu dėkinga Dakarui. Tapdama pirmąja Baltijos šalių pilote šiose lenktynėse, turiu galimybę ne tik susipažinti, bet ir kurti kartu su stipriomis moterimis iš įvairiausių sričių.
Papasakokite savo debiuto Dakaro ralyje įspūdžius.
Pradžioje lydėjo nusivylimas, artėjant finišui laimė augo su kiekviena diena, ir galiausiai išsipildė mano svajonė. Galėčiau tai pavadinti labai įdomiu filmu, kurį noriu pakartoti, išskyrus tam tikrus epizodus. Be abejonės, kol kas tai geriausias ir įspūdingiausias nuotykis mano gyvenime.









Papasakokite įsimintiniausią įvykį, kuris Jums nutiko lenktynių metu.
Tikriausiai reiktų paminėti prologo avariją, kuri buvo sukelta kito ekipažo dar net neprasidėjus Dakaro raliui. Tačiau labiau man įsiminė iš pažiūros eilinis sunkvežimio lenkimas. Važiavome bagiu tiesiojoje, šalia pamatėme mus lenkiantį didžiulį sunkvežimį. Staiga jį taip smarkiai sumėtė, kad pusė gyvenimo prabėgo pro akis. Gavome didžiulę akmenų, žvyro, dulkių dozę tiesiai į langus. Visiškai sustojome, kad nepapultume į avariją su 4–5 kartus didesne transporto priemone.
Kartu su vyru įkūrėte „AGDakar school“. Plačiau papasakokite, kaip Jums sekasi ugdyti lenktynių naujokus.
Prieš žengdami į Dakaro ralį su vyru žinojome, kad šios varžybos mums – ne tik sportinis siekis. Visai neseniai atidarėme bazę Dubajuje, dabar jau ir aš pati treniruoju kitus lenktynininkus, kurie važiuoja bagiais. 2024 metais Dakare turėjome vieną motociklininką, o štai 2025 metais turėsime jau du, ir tikrai ne vienas ruošiasi startuoti ir ateinančiuose Dakaro raliuose. Tikrai yra kur tobulėti, tačiau vizija ir tikslas yra aiškūs.
Šią vasarą dalyvavote „Breslau“ ralyje. Kaip Jums sekėsi ir ar pavyko pasiekti norimų rezultatų?
Trečią kartą važiuojant į Europos Dakaru vadinamą ralį „Breslau“ turėjau tik vieną tikslą – podiumą. Užėmėme trečią vietą iš 68 ekipažų. Norėjau ne tik užlipti ant podiumo, bet ir būti ten kaip moterų atstovė. Deja, jokioje keturių ratų kategorijoje daugiau nebuvo nė vienos vairuotojos, tačiau tikiuosi jas įkvėpti kitiems metams ir 2025 metais prie starto linijos išvysti dar nors kelias moteris.
Ar artimiausiu metu planuojate dalyvauti kokiose nors varžybose?
Artimiausios numatomos varžybos „Abu Dhabi Desert Challenge“, kurios vyks lapkričio mėnesį.
Kalbino Fausta Ivanauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Emilijos Gelažninkienės archyvo