240 kilometrų – tokį atstumą treniruodamasi varžyboms per savaitę įprastai nubėga maratonininkė Diana Lobačevskė. Siekiant rezultatų toks krūvis jai – būtinas, bet kūną sekina smarkiai. Todėl ne ką mažiau svarbia užduotimi nei bėgti toli ir greitai sportininkei tampa kompensuoti organizmo patirtą žalą. Tai, pasak atletės, ypač aktualu ir sportininkams mėgėjams, o priemonė visai paprasta – būtina nuolat gerti natūralų mineralinį vandenį. Vis dėlto dažnas, mėgstantis pabėgioti, šią taisyklę pamiršta.
Pasakodama apie savo kasdienę rutiną maratonininkė D. Lobačevskė sako, kad ruošdamasi skirtingoms varžyboms į trasą išbėga kasdien. Šiokiadieniais ji treniruojasi net dukart per dieną, o savaitgaliais leidžia sau kiek pailsėti – per dieną išbėga „tik“ kartą. Vadinasi, įprastai per savaitę D. Lobačevskė treniruojasi net 12 kartų.
„Dažnas įsivaizduoja, kad visus tuos 240 km nubėgu ristele, tačiau taip tikrai nėra – mano treniruotės vyksta pagal specialų planą. Tris dienas per savaitę treniruojuosi sunkiai, bėgu tarsi varžybose. Dvi dienas – lengviau, kad organizmas atsigautų ir kitą dieną vėl galėčiau atiduoti visas jėgas“, – pasakoja D. Lobačevskė.
Tačiau tam, kad organizmas išties atsigautų, sportininkei prireikia ir papildomų priemonių. Atletė tikina kasdien išgerianti tiek daug litrų vandens, kad net sunku suskaičiuoti. Ir geria jį su tikslu – siekia palaikyti gerą savijautą, natūralios kilmės mineralų balansą organizme ir pasisemti jėgų.
„Geriu prieš treniruotę, per treniruotę, po treniruotės, vakare… Gerdama vandenį aš siekiu naudos savo organizmui, todėl gerti vandenį iš čiaupo man netinka. Reikia vandens su kuo daugiau vertingųjų medžiagų ir labai svarbu, kad jo sportuojantis organizmas gautų nuolat“, – sako atletė, per savo treniruotes nuolat gurkšnojanti natūralų mineralinį vandenį.
Kodėl gerti vandenį – būtina?
Kad sportuojant būtina nuolat gerti mineralinį vandenį, D. Lobačevskė pagrindžia pavyzdžiais. Visų pirma, ir profesionalai, ir mėgėjai bėgimo metu smarkiai prakaituoja. Tai reiškia, kad organizmas praranda milžinišką kiekį būtinų mineralų, kuriuos privalu susigrąžinti.
„Kasryt aš bėgu po dvi–tris valandas, kiekvieną vakarą – dar bent po dvi. Kiek daug prakaito! Baigdama treniruotę finišo liniją kertu būdama visiškai balta – tai dėl milžiniško kiekio prarastų druskų, kitų mineralų. Kai prarandi tokį didelį kiekį organizmui būtinų medžiagų, privalai stengtis kuo greičiau kompensuoti jų stygių. Kitaip apie sėkmingą kitos dienos treniruotę ir gerą savijautą galėsi tik pasvajoti“, – sako D. Lobačevskė.
Gausus prakaitavimas reiškia ir didelį kiekį prarastų skysčių. Vadinasi, iškyla dehidratacijos grėsmė, o užkirsti jai kelią vėliau gali tik nuolat geriamas vanduo. „Jei ištiktų dehidratacija… Tada viskas blogai. Ir silpna, ir jėgų nėra, jokios energijos, tik didelis nuovargis“, – sako sportininkė pabrėždama, kad užbėgti už akių geriant vandenį šiuo atveju daug lengviau nei vėliau spręsti problemą.
Be to, natūralus mineralinis vanduo, pasak D. Lobačevskės, gelbsti ir nuo mėšlungio. Kiekvienas bėgiojantis paliudys, kad jį po treniruotės patyrė bent kartą. „Kai sportuojama daug ir aktyviai, o mineralų organizme trūksta, skausmingų raumenų spazmų – mėšlungio – tikimybė išauga. Mineralinis vanduo yra puikus magnio, kalcio, kalio, natrio – mineralų, kurie sportuojantiems yra būtini, – šaltinis, gerokai sumažinantis mėšlungio tikimybę“, – paaiškina sportininkė.
Galiausiai kartais aktyviai sportuojantys mineralinį vandenį naudoja ir netradiciškai. „Kai po sunkios treniruotės labai skauda kojas, tuomet irgi prisireikia vandens. Tuomet pašildome daug būtent mineralinio vandens, pripilame į indą, priberiame druskos ir kišu kojas – mirkau, kad atlėgtų. Tai tikrai padeda“, – šypsosi D. Lobačevskė.