Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė (25 m.) pavasarinio turo metu aplankys 50 mokyklų. Jo metu jaunas vyras kalbasi su paaugliais apie gyvenseną, savanorystę, autoritetus, dalijasi savo patirtimi. Stovyklas jaunimui organizuojantis sveikuolių lyderis pastebi, kad po susitikimų su moksleiviais gerokai pakyla jų motyvacija jungtis prie sveikos gyvensenos judėjimo.
Susitinki su paaugliais ir kalbi blaivybės tema. Ar tai jiems įdomu? Dabar juk daug kam šis žodis kelia šypseną.
Mokytojai po susitikimo dažnai prieina padėkoti ir stebisi, kad praėjo pamoka, kartais dvi, o moksleiviai ramiausiai sėdi, klauso, klausia.
Dažnai susitikimo pradžioje paklausiu, kur ir ko čia atėjo, ką jiems sakė mokytojai. Tai sulaukiu atsakymų: „Paskaita“, „Kažkas apie blaivybę“, „Liepė eiti į salę“, „Kažkas vietoj pamokos“. Visada stengiuosi padaryti, kad tai nebūtų vien monologas. Ir kartais net visą pamoką diskutuojam įvairiausiomis temomis, tomis, kurios jiems įdomios. Tikiu, kad po susitikimo, pamačius žmogų, kurio gyvenimas nėra nuobodus ir kuris nebijo pasakyti, kad nevartoja alkoholio, jų galvose visai kitaip atrodo ta mistifikuota ir neretai pašiepiama „blaivybė“.
Kas dažniausiai patraukia paauglių dėmesį paskaitų metu?
Paskaitose visada paminiu savo praeitį. Tada labiausiai suklūsta vadinamieji „blogiukai“. Jiems patinka faktai, kad esu išmestas iš keturių mokyklų, rūkiau, vartojau alkoholį. Dažnai jie klausia apie mano praeitį, ko esu prikrėtęs.
Labai daug kalbu apie savo savanorystę stovyklose, festivaliuose. Kiek man tai davė ir vis dar duoda, kad svarbu tikėti savimi ir svajoti. Noriu uždegti pasitikėjimą, tikėjimą, kad jie gali viską, nes dažnai mūsų sumenkusi savivertė neleidžia plačiai mąstyti. Dažną tai paskatina jungtis prie Sveikuolių sąjungos veiklos, ypač vasaromis. Nors renginiai vyksta ištisus metus.
Kas, Tavo manymu, galėtų skatinti jaunus žmones rinktis sveiką ir blaivų gyvenimo būdą?
Labai svarbi yra aplinka, kurioje būna vaikai. Pirmiausia – tėvų pavyzdys, vėliau – mokytojai, draugai, bendraklasiai. Dar labai svarbu yra autoritetai, kuriais paaugliai seka. Dažnai jie neturi tokių autoritetų, kurie gyventų blaiviai ir sveikai. Jei mokykloje direktorius ir jo komanda yra veiklūs, sportuojantys, prijaučiantys sveikai gyvensenai, pažįstantys gamtą, tai ir joje greičiausiai vidinė kultūra bus kiek kitokia nei mokyklos, kurios direktorius ir pedagogai yra pavargę nuo „tų vaikų“.
Dirbi su paaugliais stovyklose. Kodėl?
Pats esu jaunas ir man patinka kartu su draugais leisti laiką. Su paaugliais viskuo užsiimti yra smagu. Negaliu „jų“ atskirti nuo savęs. Dar kai paraginu pasidėti telefonus, užsiimti aktyvia veikla ir matau, kaip jie atsigauna, iš naujo atranda judėjimą… Tai įkvepia tęsti tokią veiklą.
Paauglių energija yra „raunanti stogą“, bet jei pozityviai jos nenukreipsi, tai ji gali tapti „daužanti langus“. Todėl stovyklose mes ją nukreipiame tinkama linkme ir dėl to galime stebėti gražius virsmus. Būna nepaprastai gera, kai gali prisidėti prie naujų gyvenimo skonių atsiradimo, gerų savybių išsiskleidimo jauno žmogus gyvenime. Bet visa tai ne mano dėka ir tai ne mano įtaka. Esu tik viso to, kas vyksta, dalis ir džiaugiuosi būdamas ta dalimi.
Sunku yra keistis vienam. Sunku, kai tavęs niekas nesupranta, o tu pats jauti, kad darai gerai, teisingai, ir nenori plaukti pasroviui. Turi nebijoti būti „balta varna“, kartais pabūti ir vienas, nors tai jaunam žmogui dažnai yra sunku. Turi arba būti labai stiprus, arba turėti palaikančių draugų ratą. Džiaugiuosi, kai mūsų stovyklose paaugliai susipažįsta, tampa draugais ir palaiko vienas kitą. Grįžęs namo jaunuolis dar gali jaustis vienas, bet žino, kad kitur yra draugų, kurie jį palaiko. Kad ir per atstumą, bet jie yra. O po kiek laiko vėl susitinka, susirašo. Taip daug lengviau.
Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt