Iš istorijos žinome, kad dar senų senovėje žmonės gyveno gentimis ar bendruomenėmis. Maisto, reikalingo išlikti, poreikis neleido būti vienišiais. Šiomis dienomis šis maisto ir išlikimo ryšys nėra toks aktualus, bet poreikis jaustis reikalingam bendruomenei ir galinčiam padėti, ačiū likimui, dar slypi mumyse ir neleidžia regresuoti.
Užpalėnams bendruomeniškumo pojūtis tikrai nėra svetimas. Per Sekmines visus suburia Šventosios upės tėkmė, po savaitės – dainos ir prisiminimai kraštiečių šventėje, liepos mėnesį pasižvalgyti po savas ir kaimynines apylinkes išvykstame su dviračiais, o rugpjūčio mėnuo sutelkia pasidžiaugti jau retokai kaime besutinkamais arkliais. Technika šiuos pagalbininkus vis dažniau pakeičia svarbiuose ūkio darbuose. Turbūt jau ne už kalnų metai, kai kaip mokomąją programą rodysime šieno pjovimą dalgiu, o jį išplakti ar pastatyti gubą jau ir šiandien tik senoliai geba. Labai tikėtina, kad dalgis, kaip ir pjautuvas, tuoj bus tik muziejinis eksponatas. Arkliui tokia ateitis dar tikrai negresia, bet labai tikėtina, kad nuo darbų jį atleisime tenkindami laisvalaikio poreikius. Kuriasi vis daugiau žirgų sporto klubų, atsiranda poreikis pasivažinėti su karietomis ar auginti arkliuką tam, kad grožėtumeisi juo ir lyg pirmykštis žmogus išjotum pasimėgauti laisvės pojūčiu.
Užpaliuose organizuojama šventė „Paprasčiausiai pasiilgau arklio…“ lieka ištikima minčiai, kad svarbu ne sporto pasiekimai, o bendravimas su arkliuku be botago. Visos rungtys organizuotos taip, kad kiekvienas jaustųsi šventės dalyviu ir kūrėju. Kinkiniais važiuojant po du neabejotinai laimimos dvi prizinės vietos ir pačių užpalėnų dovanos: avižos, bulvės, pomidorai, agurkai, medus. Tai – R. ir A. Šliogerių, D. ir V. Gražių, V. ir A. Vaškelių, R. ir A. Latvėnų, B. ir R. Sabalių, A. ir R. Milių, V. ir. L. Jurkų parama. A. Kiliaus dovanojama padangų keitimo paslauga, kaip ir praėjusiais metais, sulaukė nuoširdaus žiūrovų palaikymo. D. Širvio sukalti inkilėliai paukščių čiulbesiu jau trijuose kiemuose primins Kultūros tarybos remiamo projekto „Etninės kultūros atspindžiai Užpalių ir Kuktiškių bendruomenių tradicijose“ įspūdžius. Saldžiausios dovanos – D. Vaškelienės kepti pyragėliai – atiteko mažiausiems šventės dalyviams, jojusiems su savadarbiais arkliukais, o negavusieji pyragėlių parduotuvės „Pauelta“ savininkų P. ir V. Tarvydų buvo pamaloninti ledais. Du tikrų arklių šeimininkai džiaugėsi dovanotais kuponais, su kuriais galės apsipirkti parduotuvėje.
Prieš užleidžiant hipodromą raiteliams, šventės žiūrovams kinkinių vadeliotojai pademonstravo, kad arklius valdo ne ką prasčiau, nei jaunimas automobilius. Reikėjo neišlipus iš vežimo įstumti jį į klojimą atbulomis – arkliai šeimininkams pakluso neužtrukdami nė minutės, o V. Vilučio vaideliojama Sartė sau įprastą darbą, stebint gausiai susirinkusiems žiūrovams, atliko per 26 sekundes.
Užpaliečių vadeliotojų gretas šiemet, kaip ir pernai, papildė svečias iš Anykščių raj. Debeikių A. Gogelis. Nuo praėjusių metų pažįstamiems raiteliams užpalėnams ir vyžuoniškiams (Utenos raj.), anykštėnams iš Debeikių ir Daujočių bei rokiškėnams iš Duokiškio draugišką iššūkį metė svečiai iš Vilniaus. Šventės naujovė ir daug džiugesio suteikęs reginys – poniai. Trys iš jų, svečiai iš Kamajų ir Duokiškio (Rokiškio raj.), ryžosi stoti prie starto linijos, o užpaliečių R. ir R. Maniušių mažylis puikiai jautėsi tarp žiūrovų, labiausiai džiugindamas ne ką už save mažesnius vaikus.
Šventėje dalyvavo 21 arklys. Juos bendru sutarimu vien jau todėl, kad dalyvauja šventėje, vadinome žirgais. Net ir nenusimanančiajam apie žirgų veisles buvo matyti jų išskirtinumai, o šventės viešnia iš Vilniaus – žirgų trenerė D. Mikalopienė – prieš prasidedant rungtims išsamiau apibūdino žiūrovus džiuginančių arklių ypatumus.
Po rungčių visiems įteiktos padėkos ir kuprinės su šventės logotipu arkliuku (autorė E. Baniulytė) ir rėmėjų D. ir M. Šmatavičių, I. ir S. Masiulių, V. ir A. Indrašių, V. ir S. Murnikovų, A. Tarvydo, M. Abukausko, R. Vilučio, UAB „Giedna“ (vad. A. Baranauskas ir G. Šmatavičius), UAB „Motorbike“ (vad. E. Jancevičius) rūpesčiu įgytos dovanos.
Antrus metus Užpaliuose organizuojama šventė žiūrovų ir dalyvių gausa įrodo savo svarbą bendruomenės sutelktumui. Šventėje nestokota dėmesio ir neturintiesiems arklių. Utenos kultūros centro Kuktiškių skyriaus liaudiškos muzikos ansamblis, vadovaujamas S. Kapcevičienės, subūrė norinčiuosius dainuoti ar pašokti, kiti savo įspūdžiais dalijosi gardžiuodamiesi J. Vaškelienės ir R. Žemaitienės išvirta koše, o P. Panavas ne tik skaitė savo eiles, bet ir sutiktiems seniems pažįstamiems dovanojo autorinių knygų. S. Šližys su būsimuoju septintoku D. Šarakausku vadovavo liaudiškiems žaidimams, skirtiems patiems mažiausiems, o B. Masionienė ir A. Velutis organizavo rungtis vyresniesiems. Šiais metais akmens metimo rungtyje stipriausias buvo I. Vaškelis. Jis laimėjo L. Rinkevičiaus dovaną – pasijodinėjimą po Utenos apylinkes, o iš vaikystės žinomo žaidimo užsiropštus ant draugo nugaros pasijausti raiteliu nugalėtojams atiteko A. Jancevičiūtės dovanojama valandos trukmės jojimo pamoka.
Tokio pobūdžio švenčių neįvyktų be bendruomenės geranoriškumo ir iniciatyvumo. Nuoširdžiai padėkoti pirmiausia norisi sodybos šeimininkei, nepailstančiai žirgų mylėtojai V. Jovarienei ir E. Jovaraitei, prie šventės organizavimo prisidėjusiai nuo pirmosios sekundės, abiturientėms G. Žaldokaitei, A. Damauskaitei ir J. Garunkštytei, kurios dalijosi savo patirtimi su jas pakeisiančiomis, pernai dar su savadarbiais arkliukais jojusiomis mergaitėmis. A. Juškaitei, G. Jovarui ir V. Jukniui dėkojama už įamžintas šventės akimirkas, A. Vaškeliui – už neįkainojamus patarimus, kad šventėje būtų patogu ne tik žmonėms, bet ir arkliams. Prisidėjusiųjų sąraše – daugiau nei septyniasdešimt pavardžių, kurių nemaža dalis atstovauja visai šeimai.
Grįžtant prie civilizacijos lopšio, kiek žinome, pirmykščiai žmonės puikiai sutarė su arkliais ieškodami maisto. Šventės svečiai Utenos lankininkų klubo nariai neatsitiktinai išbandyti rankos ir akies taiklumo kvietė ne tik žiūrovus, bet ir raitelius, sėdinčius ant žirgų. Pavyti bizonų ar kitų gyvūnų bandai ir įvaryti jai į atitinkamą vietą, kad būtų patogu paleisti mirtiną šūvį iš lanko, reikėjo ne tik bendruomenės sutelktumo, bet ir prijaukintų arkliukų pagalbos. Malonu jausti, kad supratingumas mums būdingas iki šių dienų ir kad esame reikalingi bei svarbūs vieni kitiems.
Parengė Birutė Minutkienė
Nuotraukų autorė Aurelija Juškaitė