Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.
Mergina viliasi, kad vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius. Ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną ateina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.
Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijas. Ką Jums davė studijos?
Išmokau mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat. Ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.
Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antrojo kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirtojo kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir, svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirtojo kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas. Tačiau kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, juo naudodamasi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.
Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalijotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?
Šiais laikais tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, kad mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, kuris pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.
Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir apie lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?
Taip, tinkle „Instagram“ esu sukūrusi profilį „Fema“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą. Natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų mokiniams nebruku. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis ir apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.
Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausia žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai kalba beveik vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, o tai yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Boną Sforcą, Marcelę Kubiliūtę, Bitę, Sofiją Čiurlionienę, kurios kūrė ir sunkiai dirbo, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.
Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, kad išvengtume tokių atvejų?
Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti „Elkis kaip tikras vyras“ arba „Nebūk kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimąstydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.
Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis, kaip jie nori?
Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą. Nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, o ne išvaizdą. Matau, kad mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.
Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujamų postų užimta moterys. Kokios, Jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?
Moterų teisių klausimu teisiškai esame pasistūmėję į priekį. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, aktyvių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net neakivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujamą poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą, susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.
Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.
Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu. Kai dainininkė nusiskuto plaukus, ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.