Ar pasirinkau tinkamą profesinį kelią, ar gyvenime viską darau gerai ir kur link toliau judėti? Galimybių jūroje dauguma žmonių užduoda šiuos klausimus, nes patiria nerimą dėl savo karjeros, – tai viena labiausiai aptariamų temų pastaraisiais metais. Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad 284 milijonai žmonių patiria nerimo sutrikimą, o tūkstantmečio kartą (angl. „millennials“) jis kamuoja 30 proc. daugiau nei vyresnių kartų atstovus.
„Dauguma Lietuvos jaunuolių pernelyg nerimauja ir abejoja dėl ateities planų, yra „paskendę“ nuolatiniuose ieškojimuose. Žmogų, pasirinkusį ne savo profesiją, atpažinti nesunku. Dažnai sutinku jaunų žmonių, kurie patys nesupranta, kodėl atsidūrė toje srityje, ir nėra visiškai tikri, ar nori save matyti toje profesijoje, kurią pasirinko. Kai kurie taip ir nugyvena – blaškosi nuo vienos srities prie kitos. Norint surasti savo vietą, būtina išbandyti kuo daugiau skirtingų veiklų, o ne rinktis specialybę pagal pavadinimą“, – sako verslo psichologė Laura Rimkutė.
Moksliniai tyrimai rodo, kad profesijos pasirinkimas daro tiesioginę įtaką ir asmeniniam gyvenimui. Jei žmogus negalės savęs realizuoti profesinėje srityje, nesimėgaus darbu – jausis nelaimingas ir asmeniniame gyvenime.
Nuo ledo ritulio iki keramikos
Kaip abiturientams atsakyti į klausimą „Kur yra mano sritis ir kur geriausiai galėčiau save realizuoti?“ Didžiausia klaida, kurią daro abiturientai, pasak L. Rimkutės, yra per mažas gilinimasis į save, savo asmenybę, pomėgius ir gebėjimus.
„Netikiu, kad yra vienintelis kelias, padedantis išsirinkti profesiją. Netolimoje ateityje, jeigu išmaniosios technologijos ir toliau taip skverbsis į mūsų gyvenimą, vieną dieną visi būsime priversti persikvalifikuoti ir keisti savo profesiją ne vieną ir net ne du kartus. Todėl norėdamas atrasti savo sritį kiekvienas turėtų išbandyti skirtingas veiklas ir „įkišti“ nosį į kuo daugiau įvairesnių pomėgių. Svarbu atrasti mėgstamą veiklą, tada jau savaime norisi sutelkti į ją visą savo dėmesį“, – teigia L. Rimkutė.
Jauniems žmonėms psichologė pataria išbandyti viską – nuo ledo ritulio, gatvės šokių, krepšinio, futbolo iki menų: dailės, grafinio dizaino ar keramikos užsiėmimų. Tai, anot jos, veikia kaip filtras, padedantis suvokti savo prigimtinius gebėjimus.
Kokias klaidas darome rinkdamiesi ateities darbą, į ką neatkreipiame dėmesio ir kodėl kartais einame „prieš save“, rinkdamiesi trečdalį gyvenimo užimančią veiklą – savo ateities profesiją? Kaip palengvinti šį galvosūkį? Į šiuos klausimus vasario 6–7 dienomis tarptautinėje parodoje „Studijos 2020“ padės atsakyti ne tik verslo psichologė L. Rimkutė, bet ir gausybė kitų karjeros konsultantų.
Laukti, kol atsakymas ateis savaime, ar griebti jautį už ragų?
Paklausta, į ką labiau reiktų atkreipti dėmesį prieš renkantis profesiją – į darbo rinkos poreikius ar į tai, kur patį traukia, pašnekovė sako, jog nereiktų kategoriškai įsikabinti vien tik į rinkos poreikius. Geriausia atsižvelgti į abu aspektus, nes galima surasti specialybių, kurios ir patinka, ir yra paklausios rinkoje.
„Skirstau žmones į aktyvius ir pasyvius. Aktyvūs žmonės pasižymi vidine kontrole ir tiki, kad jų ateitis priklauso tik nuo jų pačių sprendimų. Jie imasi veiksmų, nes nuolat kelia sau klausimą: „Ką aš dar galėčiau padaryti, kad atrasčiau savo prigimtinius gebėjimus?“ Tuomet jie kalbasi, dalijasi savo išgyvenimais, kreipiasi į autoritetus, karjeros konsultantus, atlieka įvairius testus, todėl problemų, kaip išsirinkti specialybę, beveik nekyla“, – teigia psichologė.
Pasyvūs jaunuoliai, anot jos, yra atidavę visą atsakomybę aplinkai, jaučiasi tarsi marionetės – šoka pagal kitų dūdelę ir nesiima jokių veiksmų, laukdami kol nušvitimas, kokią profesiją rinktis, ateis savaime.
Tėvų klaidos
Psichologė sako, kad klaidų daro ir abiturientų tėvai. „Kai tėvai, norėdami apsaugoti savo atžalas, neleidžia jiems pajusti neigiamų sprendimų pasekmių, suformuoja klaidingą įsivaizdavimą, kad gyvenime problemų nebūna. Tuomet palikusių tėvų namus vaikų pečius užgula skaudi realybė, kad yra kitaip. Tėvai turėtų nuo mažens ugdyti priežasties ir pasekmės ryšį, atsakomybės jausmą, leisti patiems daryti sprendimus, nuspręsti, ką jie nori veikti“, – sako L. Rimkutė.
Dalis tėvų, anot jos, vadovaujasi logika, kad konkurencingoje darbo rinkoje šiandien egzistuoja tik laimėtojai arba pralaimėtojai, todėl visomis išgalėmis siekia, kad jų vaikai mokytųsi populiariausių profesijų aukščiausio lygio universitetuose.
„Tokioje situacijoje atsidūrę vaikai dažniausiai yra pasyvaus tipo ir neretai tiesiog neturi argumentų, ką atsakyti tėvams, kurie bruka jiems tam tikrą specialybę. Kai nežinai, ko nori, nesi apsisprendęs, kur studijuosi, labai lengva pasiduoti aplinkinių įtakai, artimųjų valiai, tampi pažeidžiamas ir pameti savo vidinį balsą, tikrąsias svajones“, – sako ji.