Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, daugiausia pasitikėjimo šalyje turinti institucija vis dar išlieka Priešgaisrinė gelbėjimo ir apsaugos tarnyba – ja pasitiki 90 proc. apklaustųjų. Gaisrinės saugos specialybė – ne tik gerbiamas, bet ir prasmingas bei įdomus darbas. Nors gaisrininkus daugelis įsivaizduoja kaip ugnį tramdančius bebaimius didvyrius, kasdien stojančius pavojui prieš akis, tačiau ši specialybė kur kas platesnė – gaisrinės saugos specialisto užduotis yra ir užtikrinti žmonių saugumą tam tikrais prietaisais ar inžineriniais sprendimais statiniuose, taip pat šviesti visuomenę, kaip apsaugoti save ir artimuosius nuo nelaimių.
Apie šios specialybės užkulisius kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Gaisrinės saugos studijų krypties magistrante Irmante Baranauskaite, jau penkerius metus dirbančia Vilniaus 6-osios komandos ugniagese gelbėtoja.
Kodėl pasirinkote įgyti gaisrinės saugos specialybę?
Mane patraukė galimybė padėti kitiems. Nuo vaikystės matant gaisrų vaizdus visada norėjosi nelikti nuošalyje, būti naudingai. Ir išties labai geras jausmas kažkam padėti. Jei man kada nutiktų nelaimingas atsitikimas, tikiuosi, kad iš aplinkinių sulaukčiau tokios pačios nuoširdžios pagalbos, kokią pati skiriu. Todėl, paraginta aplinkinių, iškart pateikiau prašymą mokytis ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Jau po dviejų dienų perėjusi atranką pradėjau mokymus ir tapau pirmąja mergina, baigusia šią instituciją. Vėliau tęsiau mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete, už mokslus ugniagesių gelbėtojų mokykloje gavau papildomą stojimo į universitetą balą, todėl studijavau valstybės finansuojamoje vietoje.
Kuo naudingos buvo studijos universitete?
Studijų pradžioje maniau, jog paskaitos ir darbas turi mažai sąsajų. Bendrieji mokomieji dalykai atrodė niekuo nesusiję su būsimu darbu, visada kartojau, kad man, kaip ugniagesei, tikrai nebus reikalingi chemijos mokslai. Tačiau vėliau susipažinau su gaisrininkų komanda, kuri specializuojasi cheminių nelaimių srityje. Studijuojant atradau daug dalykų, kurie leido giliau žvelgti į studijų procesą, kelti klausimus. Niekad nenumaniau, koks plienas gali būti nepatikimas aukštoje temperatūroje, o medis taip ilgai slėpti viduje rusenantį gaisrą, nors iš išorės jis atrodo užgesintas.
Ar visi pasirinkusieji gaisrinės saugos specialybę dirba ugniagesiais?
Studijos suteikė labai platų pasirinkimo galimybių spektrą: nuo kovojimo su ugnimi iki priešgaisrinių įrenginių projektavimo, ekspertinės veiklos. Žinoma, ugniagesiams gelbėtojams būtina pereiti sveikatos patikrinimą, tai padaryti pavyko ne visiems mano studijų draugams, todėl jiems teko ieškoti kitų karjeros galimybių. Tačiau ieškoti daug nereikėjo, nes jau ketvirtajame kurse visi gavome ne po vieną darbo pasiūlymą.
Dirbate ir toliau studijuojate. Ar gaisrininkės darbas netrukdo mėgautis studentišku gyvenimu?
Tikrai ne, studentiško gyvenimo niekada netrūko. Žinoma, kai esi pareigūnas, aplinka tau kelia aukštesnius reikalavimus, turi visada būti pasitempęs, pavyzdys kitiems. Taip pat dėstytojai, žinodami apie mano darbo patirtį, tikisi gilesnių įžvalgų ir komentarų per paskaitas.
Ar tiesa, jog gaisrininkai daug ilsisi ir dirba tik retkarčiais?
Laikas tikrai nešvaistomas. Taip, yra laikas poilsiui, kuris būtinas norint būti visada pasiruošus iškvietimui. Visas kitas laikas numatytas įgūdžių tobulinimui, mokymuisi. Praktikuojamės kasdien. Darbo krūvis ir pobūdis labai priklauso nuo metų laiko, savaitės dienų, pavyzdžiui, pavasarį daugiausia iškvietimų, susijusių su degančia žole, rudenį daugiausia gaisrų kyla dėl nevalytų kaminų ir netvarkingų krosnių.
Gaisrininko darbas labai prasmingas. Bet kartu ir pavojingas bei atsakingas. Kaip darbe susidorojate su stresu?
Atvažiavus į gaisrą ar avariją visada reikia tvardyti emocijas, susikaupti. Žinome, jog gali visko įvykti. Tačiau po kiekvieno iškvietimo komandoje pasikalbame, pasidalijame patirtomis emocijomis, galima sakyti, esame vienas kito psichologai. Kolegos tampa tavo šeima, su kuria bendrauji, išsikalbi. Bėdos, kurios yra darbe, ten ir lieka, o namų reikalai paliekami už namų slenksčio. Turime savo mažų švenčių, pasibuvimų. Kai tenka budėti per šventes, švenčiame ir darbe, kartais net stalą pasidengiame. Žinoma, Naujųjų metų išvakarėse tenka pasveikinti kolegas ir artimuosius šiek tiek prieš vidurnaktį, nes žinome, kad tuojau pat teks išvažiuoti.