2022 m. vasario 24 d. prasidėjo didžiausias karinis konfliktas po Antrojo pasaulinio karo. Jame jau žuvo šimtai tūkstančių žmonių ir, deja, šis skaičius tik augs. Šis karinis konfliktas palietė kiekvieną iš mūsų, o dar labiau kiekvieną ukrainietį.
„Baisiausias dalykas man buvo ne karo pradžia, o pasaulio tylėjimas per pirmąsias karo dienas. Ši tyla priminė 1933-uosius, kai Stalinas ukrainiečius žudė badu. Tada Ukrainos visuomenė šaukėsi pasaulio pagalbos ar bent jau tikėjosi kokios nors reakcijos. Dabar man kilo panašūs jausmai ir klausimai: ar pasaulis ir vėl tylės, ar leis, kad imperija mus okupuotų?“ – prisimena prieš metus du savo mažus vaikus nuo karo gelbėjusi istorikė Tetiana Boriak, iš Ukrainos atvykusi į Vilnių ir dabar savo mokslinius darbus tęsianti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete.
Informacija kaip ginklas
Kai Putinas pradėjo tai, ką pats vadina specialia karine operacija, Vakarų analitikai kalbėjo, kad Ukraina gali atsilaikyti kelias dienas, galbūt savaites, ir prognozavo greitą jos baigtį. Tačiau, pasak karo istoriko K. Kilinsko, pirmas labai reikšmingas dalykas, kuris pagelbėjo ukrainiečiams kovoje, buvo Vakarų teikiama informacija.
„JAV žvalgybos nuolat teikė gana daug informacijos apie karą ir ta informacija suveikė kaip ginklas. Visų pirma ja buvo mėginama atgrasinti, bet galiausiai ji padėjo ukrainiečiams gintis. Antras svarbus dalykas buvo Ukrainos karinės pajėgos. Turėdamos reikiamą informaciją Ukrainos karinės pajėgos sugebėjo priešintis“, – sako istorikas.
Pasak jo, pirmosios karo dienos parodė, kad Putinas planavo trumpą karą (kaip Čekoslovakijoje, Vengrijoje ar Afganistane), nes nesitikėjo tokio Ukrainos pasipriešinimo. „Karo pradžioje Ukrainos technologinis pranašumas buvo labai ryškus ir kuo toliau, tuo labiau ryškėja dėl Vakarų teikiamos paramos. Trečias labai svarbus komponentas yra visuomenė, nes be jos paramos, kad ir kokios geros būtų ginkluotosios pajėgos, jos nesugebėtų taip gerai veikti.“
Paklausus, kokios Vakarų paramos Ukrainai šiuo metu labiausiai trūksta, kad ji sugebėtų atsilaikyti šiame kare, K. Kilinskas sako, kad jei būtų siekiama sugrįžti į 1991 m. teritorines ribas, tai pirmiausia jai reikia efektyvių puolimo ginklų (tankų, pėstininkų kovos mašinų, priešlėktuvinės apsaugos). „Jei kalbėtume apie jūrinę dimensiją, tai šiandien ji atrodo ne tokia bloga. Blokada yra atitraukta nuo kranto dėl raketų grėsmės ir rusai ne taip gerai jaučiasi Juodojoje jūroje, taigi reikėtų galvoti, kaip būtų galima labiau pažeisti jų pajėgas Juodojoje jūroje.“
Padeda išlikti ukrainietiška tapatybė
Kaip pasakė JAV prezidentas Joe Bidenas, Ukraina vis dar čia ir ji laisva. Pasak istorikės T. Boriak, šioje kovoje didelę reikšmę turi Ukrainos istorija, jos visuomenė ir jos sėkmingai įtvirtintas identitetas. Šis karas yra už identitetą.
„Ukrainos visuomenė įdėjo daug pastangų ir darbo ieškodama savo identiteto. Po 1991 m. ji darė namų darbus. Istorikai perskaitė dokumentus apie Stalino sovietinio režimo nusikaltimus, užrašė holodomorą išgyvenusių ukrainiečių istorijas, buvo statomi paminklai žuvusiems atminti. Visa tai prisidėjo prie visuotinio supratimo, kad Ukraina buvo okupuota, joje vyko rusifikacija. Ukrainiečių perskaitytos istorinės knygos, peržiūrėti dokumentiniai filmai ir išgirstos liudininkų istorijos darė didelę įtaką jų identiteto, tautos kūrimosi procesui“, – įsitikinusi T. Boriak.
Ji pasakoja, kad prasidėjus karui ją stebino vaizdo įrašai, kuriuose Molotovo kokteilius mėto paauglys ir 70-metis vyras. Kilo jausmas, kad bendra jų istorija ir savo šaknų supratimas, istorinė atmintis sukilo iš vidaus ir ukrainiečius suvienijo prieš priešą, atėjusį žudyti.
„Tapo aišku ir tai, kad Rusija savo namų darbų neatliko. Problema yra ne tik Putinas, bet visa rusų visuomenė, užstrigusi savo imperializme, susirgusi juo, nes ji nepasmerkė tos valstybės daromų nusikaltimų, yra imperinio mąstymo bendrininkė“, – pabrėžia mokslininkė.
Nacizmo nusikaltimai buvo pasmerkti Niurnbergo tribunole. Buvo aiškiai pasakyta, kad negalima žudyti žmonių dėl neapykantos kitai religijai, kalbai ar tautai. Tačiau antrojo blogio – sovietinio totalitarizmo, kurio šaknys slypi Rusijos imperializme, – nusikaltimų ir režimų nepasmerkė nei pasaulis, nei patys rusai. Atrodo, kad jų nė nebuvo.
Pyktį svarbu panaudoti konstruktyviai
Paramos Ukrainai fondo „K1“ įkūrėjas, Kyjive gimęs Olegas Šurajevas pirmuosius karo ženklus apčiuopė jau 2021 m. rugsėjo 11 d. Tada jis viešėjo savo gimtajame mieste ir su kolega planavo ten įkurti savo komedijų klubą, bet vienas verslo ir investicijų konsultantas uždarame susirinkime perspėjo, kad artimiausius metus geriau čia neplanuoti didelių projektų, nes fiksuojamas neįprastai didelis aktyvumas prie sienos.
Kad įvyks kažkas negero, jis jautė ir dvi savaites iki karo. „Kai karas prasidėjo, mano pirma reakcija buvo pyktis ir ašaros. Bet tą kilusią agresiją ir vidinį pyktį pavyko nukreipti į konstruktyvius dalykus – į paramą. Tada mes su VU dėstytoju Ignu Zimaičiu įkūrėme labdaros fondą. Aš seniai norėjau atidaryti fondą, skirtą vaikų švietimui, bet prasidėjus karui atidarėme karinės paramos fondą“, – fondo atsiradimo istoriją pasakoja Olegas.
Fondo veiklą ir kovą prieš karą jis vadina ir asmenine kova už savo paties identitetą, savo šeimą: ukrainietę mamą, senelį, močiutę, brolį, už žmones, kurie kariauja. Tokie dalykai keičia ir verčia jaustis, kad mes darome vis dar per mažai.
Todėl jis siūlo nepamiršti reikalingiausių Ukrainai palaikyti žingsnių šiuo metu: paramos, saviedukacijos, kalbėjimo apie karą viešoje erdvėje. Mūsų balsai gali daug, tik reikia suprasti, ko galime tikėtis, o ko ne.
„Pilietinė visuomenė gali būti labai aktyvi informacinėje erdvėje, bet negali nupirkti 100 tankų, tai yra politinio elito, vyriausybių privilegija. Todėl mes galime daryti spaudimą savo ir kitų šalių vyriausybėms. Vokietija yra geras to pavyzdys. Prieš šešis ar du mėnesius net negalėjome įsivaizduoti, kad Vokietijos tankai bus Ukrainoje, bet pasirodė žinia, kad kitą trečiadienį „Leopardai“ bus ten“, – džiaugiasi O. Šurajevas.
Karo eiga priklausys nuo išteklių
VU istorikas K. Kilinskas sako, kad yra įmanomi trys karo eigos scenarijai: „Maskvai pavyksta pakeisti Kyjivo valdžią arba Ukrainai pavyksta juos išstumti iki 1991 m. arba 2022 m. vasario 24 d. pozicijų. Ir, žinoma, karas gali bet kurioje vietoje sustoti arba užstrigti. Dabar matome sąlyginį sustojimą Rytų Ukrainoje. Šiandien ten yra okupuota apie 17 proc. teritorijos. Ir, mano galva, kur link viskas suksis, turi parodyti artimiausi keli mėnesiai. Panašu, kad Rusijai didžiausia problema yra žmogiškųjų išteklių generavimas ir pavertimas karine jėga, nes kol kas jiems tai yra didžiausias iššūkis, kurio nepavyksta įveikti“, – pagrindinę Rusijos problemą įvardija K. Kilinskas.
Jo teigimu, Ukrainos pauzė reiškia, kad metus laiko trunkantis karas smarkiai sekina jų technologinius išteklius, bet koks puolimas juos degintų dar labiau. Todėl tiek technologinių, tiek žmogiškųjų išteklių generavimas bus pagrindinis veiksnys šiame kare. Jei Ukrainai pavyks sugeneruoti išteklių, kurie leis veržtis į gylį, atsiras judėjimas, tai kils pirmas klausimas, kur ji smogs. Krymas tikriausiai nebūtų pati geriausia kryptis, nes Rusijai tai yra prestižo klausimas.
„Kai Rusija atsitraukia ir pralaimi, ji daro du dalykus: suintensyvina informacinę erdvę ir pradeda kalbėti apie branduolinį atsaką, taip siekdama paveikti puolantįjį. Turint tai galvoje, Ukrainai geriau būtų ieškoti geresnės krypties.“
Todėl, pabrėžia karo istorikas, bet kokia parama kovojantiems iš esmės yra labai reikšminga: nuo radarų, skirtų jų gyvybėms išsaugoti, iki atskirų brigadų paramos jų gerovei užtikrinti ir psichikos būklei gerinti. Kare neegzistuoja riba, nuo kurios išteklių nebereikės.
Paklausta, kokia bus Ukrainos visuomenės ateitis, kokios yra ukrainiečių galimybės išgyventi šį karą, istorikė T. Boriak sako, kad dabar ukrainiečiai žvelgia tik į ateinančią dieną ar kelias artimiausias. Jie daugiau nebeturi tos laisvės planuoti, bet jų psichologinis pasiryžimas kovoti yra didžiulis – net 95 proc. ukrainiečių tiki pergale, 85 proc. nesutiktų su jokiu teritorijų praradimu.
„Bet mes vieni nenugalėsime sovietinio imperializmo – tai yra visos Europos, viso pasaulio užduotis. Kitu atveju jie grįš po 5, 10, 20 metų ir tada gali pažeisti ne tik Ukrainos sienas“, – sako istorikė iš Kyjivo.