Nemuno pakrantė Santakos parke vėl virto menininkų kūrybine aikštele – čia trečius metus vyksta Upės ir Žemės meno pleneras. Keturi kūrėjai iš Lietuvos, Portugalijos ir Ukrainos darbuojasi prie žemės meno objektų, kuriuos pristatys gegužės 23 d., „Švęskime upę!“ festivalio metu. Tądien kauniečių ir miesto svečių lauks ne tik susitikimai su menininkais, bet ir interaktyvios veiklos – nuo vėjo malūnėlių dirbtuvių iki instaliacijų konstravimo.
Keturi darbai – keturi skirtingi žvilgsniai į Kauno upę
Upės ir Žemės meno plenerą organizuojantys Kauno menininkų namai ir iniciatyva „Švęskime upę!“ kviečia upę patirti kaip kūrybos, susitikimų ir pasakojimų erdvę. Festivalio metu tai bus galima daryti įvairiai – irkluojant, minant dviračiu ar keliaujant pėsčiomis, o pakrantėse įsikūrusiose kultūrinėse salose vyks meninės, sportinės, pažintinės ir bendruomeninės veiklos.
Šiemet plenere dalyvaujantys keturi skirtingų patirčių Lietuvos ir užsienio menininkai savo darbais analizuoja pagrindinę šių metų festivalio temą: upės mitus.
Bebras kaip paradoksas
Skulptorius Arvydas Ališanka į Santaką atveda mitologinį personažą – bebrą.
„Bebras, kaip gyvūnas, yra unikalus inžinierius, kuris gyvena ant upės ir žemės ribos. Tai ne konfliktas, o nuolatinis bendradarbiavimas. Bebras savo veikla keičia kraštovaizdį, tad skulptūra tampa simboliniu įrankiu, kuris sujungia krantą su tėkme. Man bebras – tai ir paradoksas. Griovėjas ir kūrėjas. Šiandienos pasaulyje, kuriame tiek daug kalbame apie klimato kaitą ir ekosistemų trapumą, šis gamtos pasaulio senbuvis primena mums apie atsakomybę. Mes, kaip ir bebrai, transformuojame aplinką pagal savo poreikius, tačiau dažnai pamirštame ekologinę grąžą. Skulptūra kelia klausimą: ar mūsų paliekamos „užtvankos“ tarnauja gyvybei, ar tik užtveria kelią tėkmei?“, – taip savo sumanytą žemės meno kūrinį „Bebras“ komentuoja A. Ališanka.
Pasak autoriaus, dar platesnio konteksto kūriniui suteikia ir pati vieta. „Juk Nemunas nėra tiesiog upė – tai mūsų kraštovaizdžio stuburas“, – pastebi skulptorius.
Bandymas „pamatyti vėją“
Tuo tarpu kitas lietuvių skulptorius ir scenografas Danielius Sodeika savo instaliacijoje „Maudynės vėjyje“ žvilgsnį nukreipia ne į tai, kas matoma, o į tai, kas dažnai lieka nepastebėta – orą, vėją, tėkmes. Jis taip ir sako: „Pirminę idėją man pakuždėjo Nemuno slėniu lekiantis vėjas“.
Jo kūrinys taps bandymu „pamatyti vėją“ ir suvokti save kaip neatsiejamą šios sistemos dalį.
„Vėjopatis, Bangpūtys, Žemėpatis – tai pamiršti, bet galingi ir gyvi dievai“, – apie mitines savo kūrinio gijas kalba menininkas, linkėdamas prie jo darbo stabtelėjusiam žmogui pamatyti vėją ir pajusti pasaulio, kurio neatsiejama dalimi esame, vientisumą.
Iš vilnos gimstantis ryšys
Tekstilės menininkė Estela Ribeiro de Melo iš Portugalijos į Santaką atneša visiškai kitokią – minkštą, taktilinę – patirtį. Jos kūrinys „Klasės“, sąmoningai kuriamas iš vietinės, lietuviškos, vilnos, primena vaikystės žaidimą, tačiau slepia daug gilesnę idėją.
„Mane visada traukia buvimas gamtoje, ypač prie upės, kur tvyro ramybė ir tyla. Tad pats Nemunas man nuskambėjo kaip kvietimas, o Kaunas – jau seniai buvo vieta, kurią norėjau pažinti iš arčiau. Tad nedvejodama prisijungiau prie šio plenero, kuris man pasirodė įkvepiantis ir prasmingas – nes sujungia unikalią vietą, žmones ir amatą.
Dviejų upių susiliejimas man tapo kultūrų susitikimo simboliu – lietuviškos ir portugališkos – vienoje erdvėje. Tai lėmė ir kūrinio formą – savotiškas „klases“, universalų žaidimą, kuris tampa žaisminga jungties ir bendravimo platforma“, – apie sumanymą pakviesti žmones žaisti, kurti ir susitikti pasakoja E. Ribeiro de Melo.
Paukščiai tarp laisvės ir barikadų
Ketvirtasis kūrėjas, Berlyne gyvenantis ukrainiečių menininkas Vitalii Shupliak, į plenerą įneša ryškiai šiuolaikinės, net politinės dimensijos. Jo instaliacija „Paukščiai“ nagrinėja ir ekologinio trapumo, ir socialinės sąveikos temas.
„Paukščiai“ – tai instaliacija, įkvėpta visiems pažįstamo juodo silueto, kuris klijuojamas ant lango stiklo, kad apsaugotų paukščius nuo susidūrimo su nematomomis kliūtimis. Mano kūrinyje šis utilitarinis ženklas peržengia savo pirminę funkciją ir tampa šiuolaikinio gyvenimo metafora – nuo valstybinių sienų ir architektūros iki miesto erdvės ir skaitmeninių ekranų. Naudoju sakalo – dažniausiai vienišo paukščio – įvaizdį. Instaliacijoje jis dauginasi ir virsta kolektyviniu būriu, tarsi simbolis, kaip individuali laisvė įgauna naują prasmę bendrame kūne“, – pasakoja menininkas.
Paukštis, kaip universalus lengvumo, judėjimo ir perėjimo tarp pasaulių simbolis, transformuojamas į kolektyvinę gynybinę struktūrą.
„Sujungti į tankią kompoziciją, paukščių siluetai virsta savotiška barikada. Tai kolektyvinis vaizdas – nuoroda į bendrą apsaugos ir pasipriešinimo veiksmą, kuriame individuali laisvė įgauna naują vaidmenį bendrame kūne“, – sako V. Shupliak.
Upė – kaip pasakojimo linija
Jei pernai pleneras buvo labiau apie buvimą su upe – tylų, meditatyvų santykį su aplinka – šiemet jis kelia klausimą: ką upė reiškia? 2026 metų tema – upės mitai – leidžia menininkams žvelgti į vandenį ne tik kaip į fizinę tėkmę, bet kaip į pasakojimo liniją. Upė čia tampa jungtimi tarp praeities ir dabarties, tarp skirtingų kultūrų ir patirčių. O žemės meno objektai kvies visa tai patirti ne tik žiūrint, bet ir sąveikaujant su kūrinio erdve: plenero darbų pristatymo metu, gegužės 23 d., menininkai rengia įvairias patyrimines veiklas.
E. Ribeiro de Melo ne tik pakvies šokinėti jos „Klases“, bet ir į veltinio kūrybos dirbtuves, kur kiekvienas galės sukurti nedidelį darbelį iš lietuviškos avių vilnos.
D. Sodeika organizuos dirbtuves, kuriose bus galima darbuotis medžio įrankiais ir pasigaminti sau vėjo malūnėlį.
V. Shupliak kvies kurti kolektyvinę paukščių struktūrą iš savo susikurtų ar jau paruoštų paukščių. Kaip sako pats autorius: „Man svarbu, kad žmogus ne tik stebėtų, bet ir per savo patirtį suprastų kūrinio logiką. Pagrindinė instaliacijos dalis remiasi erdviniu suvokimu, ją galima stebėti iš skirtingų taškų. Tačiau man labai svarbi ir žiūrovo sąveika su kūriniu, todėl planuojame papildomą elementą – mažesnį modulinį modelį, su kuriuo bus galima tiesiogiai veikti. Lankytojai galės kurti savo kompozicijas iš paukščių elementų, patirdami tai kaip žaidimą ir tapdami bendraautoriais.“
Tuo tarpu „Bebro“ kūrėjas A. Ališanka suteiks platesnį kontekstą, pasidalindamas vaizdais bei patirtimis apie kitose šalyse vykstančius žemės meno plenerus ir simpoziumus, jų požiūrį į žemės meną, gamtą, miestą.
Gegužės 23 d., „Švęskime upę!“ festivalio metu, Santakos parkas taps ne tik šventės, bet ir susitikimo vieta. Tai proga pamatyti, kaip gimsta menas, kuris ne tik dekoruoja erdvę, bet ir ją interpretuoja. Bene svarbiausia šio plenero žinutė: upė nėra tik tekantis vanduo – tai istorija, kurią galime kaskart perskaityti iš naujo. Ir tądien – ne po vieną, bet kartu.
